Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Komentaras

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti. Skaityti toliau “N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?”

D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas

Šiandien dalyvavau įdomioje diskusijoje su garbiais žurnalistais iš Lenkijos, Latvijos ir Rusijos apie visuomenės informavimo politiką.

Kaip užtikrinti kokybišką žurnalistiką Rusijos grėsmės akivaizdoje – buvo esminis klausimas.

Svarstytas klasikinis liberalus žiniasklaidos modelis – valdžiai nustoti kištis į žurnalistų darbą, o visuomenei susimokėti už turinį, trūkstamą sumą prisiduriant iš reklamos.

Kas trukdo tą padaryti? Ogi pati valdžia, kuri nesuinteresuota, ir, žinoma, visuomenė, kuri yra nesąmoninga ir nesusipratusi, nenori mokėti už intelektualius produktus.

Ką daryti? Edukuoti visuomenę, mokyti ją informacinio raštingumo, mokyti ją atskirti intelektualų turinį nuo neintelektualaus ir rasti būdų priversti už intelektualų susimokėti.

Tai tipiški svarstymai beveik visose panašiose diskusijose. Tačiau aš nesutinku su tuo, kad tamsi visuomenė yra visų bėdų šaltinis. Tamsumas yra įsivaizduojamas dalykas, visų pirma, pačių žurnalistų. Beje, kaltinti kitus – labai žmogiška, kitaip tariant, būdinga ir žurnalistams (todėl ir kalta valdžia su visuomene, bet ne žiniasklaida pati; korporatyvinėje žiniasklaidoje su savo veikimo logika taip pat bėdos nėra – bent jau diskusijoje tokios neužčiuopta).

Tai, kad visuomenė “nenori” mokėti – ne visai tikslu. Skaityti toliau “D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas”

J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame

Prieš dvi dienas buvo pranešta apie tai, kad vienas atlikėjas atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Tai skaitomiausias Lietuvos naujienų portalas skelbė sužinojęs iš pačios psichiatrijos ligoninės atstovų, tiesiog paskambinus internete nurodytu telefonu. Ta pati žiniasklaidos priemonė teigė, kad atlikėjas „suklupo“. Iš tiesų – ar galima kristi dar žemiau?

Jurate-Juskaite_sm-621x480
Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės foto

Nors psichikos sveikatos specialistai kartais sako nebežinantys, kaip perduoti žinią, ir kad kartojimas tampa ne mokslų motina, o greičiau visas emocines jėgas išsunkiančiu procesu, kartais atrodo duodančiu labai mažai rezultatų, tačiau vėl norisi aptarti, kodėl minimas atlikėjas visai „nesuklupo“ ir kodėl pinigo darymas iš tokių istorijų tiesiogiai kenkia kiekvienam iš mūsų.

Skaityti toliau “J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame”

A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai

Tą biblijinių laikų dieną, kai buvo išrastas atpirkimo ožys, žurnalistų ir nuomonių reiškėjų darbas išsyk palengvėjo.

Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kur skurdas pastaraisiais metais augo, atskirtis padidėjo, tūkstančiai vaikų iškrito iš švietimo sistemos, viešų pinigų vagystės tapo rafinuotesnės, nelegalumas legalizavosi, mokesčių sistema ir toliau skatino nelygybę, lobizmo kontrolės neatsirado, viešumo siekį pakeitė viešinimo mechanizmai, kalėjimai persipildė net braška, korumpuotos sistemos liko korumpuotomis, stambieji verslininkai sukūrė buferines įmones užsienio šalyse ir nusiurbė ten mūsų pinigus, užuot mokėję sąžiningus atlyginimus, o politinis gyvenimas pasipildė naujomis imitacijos formomis.

Kaip tokioje valstybėje turi veikti interneto naujienų portalas, kad neštų pelną, trauktų skaitytojus ir reklamą?

Portalas turi virte virti. Greitai rašai anonsą, paskui tekstą. Kuo trumpiau. Kadangi žmonių valstybėje nedaug, jie turėtų kaip pašėlę spausti antraštes vieną po kitos. Viešojo intereso pažeidimų stebėjimui, kvestionavimui, juo labiau į sprendimų paiešką orientuotai žurnalistikai reikalingos žinios ir laikas. Tokie žurnalistai – krapštukai lėtūnai. Bet laiko nėra. Be to, yra draustinių ir rezervatų, kuriuose ganosi įtakingi verslininkai-reklamdaviai ir politikai, per kurių valdomas institucijas į žiniasklaidą kapsi, tiksliau, kliokia viešinimo pinigai.

Kuo užpildyti portalą, kad jis atrodytų kaip naujienų?

Skaityti toliau “A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai”

A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*

Sūnėnas ką tik baigė rašyti darbą „Žiniasklaidos antraštės“. Disertacijos gynimas jam dar toli, į tarptautinę konferenciją nesiruošia. Jam 16 metų, jis dešimtokas. Mes pasigailėtini, mūsų darbo metodai – nuvalkiotas anekdotas, mokyklinės programos dalis. Palikime mūsų profesinio nuopuolio analizę moksleiviams, susivyniokime kasmečio gegužinio pasiplakimo vyteles kuriam laikui ir per pietų pertrauką, jei tokia šiandien nutiktų, Spaudos laisvės dienos proga susidarykim sąrašą.

Sąrašai skaitomi, pakelia ūpą, jais skaitytojai mėgsta dalintis kaip kačiukų nuotraukomis. Dešimt būdų uždirbti milijoną. Dvylika pratimų, gerinančių regėjimą. Šešiolika septyniolika aštuoniolika dalykų, kurie man patinka Lietuvos žurnalistikoje.

Kas gero Lietuvos žurnalistikoje nutiko 2005-2015 m.?

Skaityti toliau “A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*”

R. Trumpytė: Ar tikrai „viskas gerai su tuo n*“?

„Vartokime žodį negras nekrūpčiodami“, rašoma Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“, kurį man pasiūlė paskaityti viena LRT radijo laidos vedėja. Jos vedamoje laidoje šią vasarą skambėjo žodžiai „juodoji rasė“ ir „negrai“, kas, laidos kūrėjos nuomone, neturi jokios žeminančios potekstės.

Kad galėčiau tuo įsitikinti, prie laiško pridėjo ir porą nuorodų. Viena – į mokslininkams skirtą portalą, kuriame publikuotas tekstas „Negras ar juodaodis?“. Čia randu apie tuziną išrašų iš įvairiausių enciklopedijų bei sužinau, kad, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje antropologu ir etnografu dirbęs N. Čeboksarovas „negrus“ skirsto į porases, o „Sudano negrus“ vadina „tikraisiais negrais“. Viena po kitos pateikiamos citatos iš XIX a. – XXI a. žodynų bei galiausiai reziumuojama, kad lietuviai, matyt, yra kamuojami fobijų, nes žodis „negras“ menkinančio atspalvio neturi.

Žurnalistė, tvirtinanti, kad „negras“ visiškai nemenkina juodaodžių žmonių, atsiunčia man ir kitą šaltinį – Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) nutartį (bylos Nr. 2K-91/ 2010).

Skaityti toliau “R. Trumpytė: Ar tikrai „viskas gerai su tuo n*“?”

G.Čiužaitė: Neteisėta, bet etiška?

Žurnalistas, kuris filmuoja nepilnametį žmogų mokykloje be jo paties ir tėvų ar kitų suaugusiųjų sutikimo, pažeidžia įstatymą, bet jo elgesys vis tiek etiškas. Tokią išvadą perša skirtingi dviejų žurnalistų darbą tiriančių institucijų atsakymai dėl vieno įvykio mokykloje.

Esu rašiusi komentarą apie “Lietuvos ryto” žurnalistų darbą Jonavos Senamiesčio gimnazijoje pernai kovo mėnesį. Šią mokyklą esu baigusi pati, apie reporterių apsilankymą ir jo rezultatą sužinojau iš mokykloje dirbančios mamos. Istorija trumpai: trys reporteriai tyrė galimą patyčių atvejį. Anot mokytojų, į gimnaziją įleisti žurnalistai vaikų ir darbuotojų akivaizdoje nesilaikė nei įstatymų, nei mokyklos taisyklių. Vieną moksleivę reporterė netgi vijosi, stvėrė už rankos (šį epizodą sako matę grupė mokinių ir mokytojų, bet jis neužfiksuotas). Televizijos reportaže rodoma, kad paauglė buvo filmuojama jai nesutinkant ir kai reporteriai pasakė žmonėms, jog nebefilmuoja, kamerą toliau laikė įjungtą.

Skaityti toliau “G.Čiužaitė: Neteisėta, bet etiška?”

T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.

Skaityti toliau “T.Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?”

D.Baranauskienė: Žiniasklaida ir NVO – partneriai ar priešai smurto prieš moteris įveikime?

Gerbiama Goda Juocevičiūte, komentaro „Metų įvykis – vakarėlių liūto ir panteros pasidraskymas“ autore. Labai norėčiau jus informuoti apie pagalbos smurto artimoje aplinkoje aukoms organizavimą, Specializuotos pagalbos centrų (SPC) veiklą ir ypač – problemos viešinimą žiniasklaidoje. Iš karto pasisakau, kad tai darau savanaudiškai. Ir ne todėl, kad turėsiu iš to bent kokios finansinės naudos (aš nesu net „neetatinė autorė jokiame žiniasklaidos „liūte“ ar „panteroje“).

Darau tai todėl, kad jūsų rašinėlis „Metų įvykis – vakarėlių liūto ir panteros pasidraskymas“ savo įžeidžiančia retorika ir visiškų faktų neišmanymu užgavo mane kaip feministę ir kaip profesionalę, 11 metų organizuojančią specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto šeimose nukentėjusioms moterims, dalyvavusią Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo kūrimo grupėje, kūrusią Specializuotos pagalbos centrų programą ir dirbančią tokiame centre. Skaityti toliau “D.Baranauskienė: Žiniasklaida ir NVO – partneriai ar priešai smurto prieš moteris įveikime?”

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑