Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Kategorija

Darbo sąlygos

A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*

Sūnėnas ką tik baigė rašyti darbą „Žiniasklaidos antraštės“. Disertacijos gynimas jam dar toli, į tarptautinę konferenciją nesiruošia. Jam 16 metų, jis dešimtokas. Mes pasigailėtini, mūsų darbo metodai – nuvalkiotas anekdotas, mokyklinės programos dalis. Palikime mūsų profesinio nuopuolio analizę moksleiviams, susivyniokime kasmečio gegužinio pasiplakimo vyteles kuriam laikui ir per pietų pertrauką, jei tokia šiandien nutiktų, Spaudos laisvės dienos proga susidarykim sąrašą.

Sąrašai skaitomi, pakelia ūpą, jais skaitytojai mėgsta dalintis kaip kačiukų nuotraukomis. Dešimt būdų uždirbti milijoną. Dvylika pratimų, gerinančių regėjimą. Šešiolika septyniolika aštuoniolika dalykų, kurie man patinka Lietuvos žurnalistikoje.

Kas gero Lietuvos žurnalistikoje nutiko 2005-2015 m.?

Skaityti toliau “A.Čepkauskaitė: Paaiškėjo, kas galėtų paneigti*”

Diskusija apie informacijos šaltinio apsaugą 2013 11 12

I dalis

BNS direktorė J. Eivaitė: reikia bendros žurnalistų pozicijos.

Režisierė I.Kurklietytė,  režisierius ir aktorius R. Abukevičius: Informacijos šaltinio apsaugos trūkumai – ne tik žurnalistų, bet ir menininkų, kuriančių pagal faktą, problema.

Advokatė L. Meškauskaitė: žurnalisto statusas, baudžiamosios atsakomybės pakeitimas administracine. Reikia garantijų dėl informacijos šaltinio paslapties, kokias turi advokatai, bet žurnalistams, o ne klounams. Šmeižto ir įžeidimo dekriminalizavimas.

VU Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis: žurnalistų registracija – ne išeitis. Leidinių registravimas.

Žurnalistė M. Vitureau: informacijos šaltinio apsauga Prancūzijoje.

Advokatė L.Meškauskaitė: LŽS dalyvavimas procese.

Žurnalistas I.Krasauskas, viešųjų ryšių atstovas, tinklaraštininkas L. Ulevičius: žurnalisto statuso problema.

II dalis

Žurnalistas V.Valentinavičius: keisti Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK), kad su informacijos šaltinio atskleidimu susijusius sankcionavimus vykdytų ne pirmos instancijos, apylinkės, o antros instancijos, apygardos teismas.

Advokatė L. Meškauskaitė: turėtų būti 2-3 teisėjai, kurie specializuojasi žodžio laisvės bylose.

Žurnalistė R. Pakalkienė: kaip gali žurnalistas apsaugoti šaltinį, kai paimamas jo kompiuteris?

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) teisininkas K.Liutkevičius: su procesiniais veiksmais susijusi viena didžiausių spragų – reikia specialių nuostatų susijusių su krata ir poėmiu, kurie gali atskleisti informacijos šaltinį.

Advokatė L.Meškauskaitė: kodėl žurnalistams reikėtų specialios atsakomybės.

Žurnalistas V.Valentinavičius: kratos ir poėmio skirtumai. Laipsniškas įstatymų tobulinimas.

VU Žurnalistikos instituto direktorius D. Jastramskis: šaltinis turi būti galvoje, kompiuteris – ne ta vieta.

Diskusija: ar reikia Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžti konkrečiau, kas yra informacijos šaltinio apsauga

Žurnalistas V.Valentinavičius: žvalgybos įstatymas.

Diskusija vyko 2013 11 12 Vilniuje, knygyne “Jauku”.

>>>>> grįžti į pradžią

M.Širvinskas: Kodėl ėmiau vokelius ir tylėjau

Papildomas paaiškinimas apie prisipažinimą

Pernai baigęs emigracijos žaidimus, grįžau į rudenį Palangoje. Gimtasis miestas, tėviškė, spalis, lapkritis, gruodis. Atėjus naujiems metams teko iš vienišiaus gyvenimo vis atšiauresnėje pajūrinėje gamtoje grįžti į sociumą. Siūliausi būti uostamiesčio korespondentu dviem didžiausiems portalams, bet jiems nebuvo tokio poreikio. Pretendavau net į pareigybę Klaipėdos dramos teatre – netikau.

Atvykęs į Vilnių aplankiau ir buvusius kolegas, su kuriais darbavomės žiniasklaidos priemonėje iki man išvykstant svetur. Juos perpirko kita žiniasklaidos grupė. Svečiavausi ne tik linkėjimų perduoti, bet ir apsiuostyti, ar yra galimybių parengti autorinių publikacijų, gal žmonių kažkur reikia, darbo jėgos, gal girdėję. Nors nesitikėjau ir į etatą nesiveržiau, man vieta atsirado. Išsyk vėl pasijutau visaverte socialine būtybe, grįžau pas saviškius, amato bendrus, džiaugiausi suteikta proga toliau kurti Lietuvoje po socialiai ir kūrybiškai ganėtinai skurdžių metų svetimame svetimos šalies didmiestyje. Užtat tas troškimas grįžti į amatą ir bendruomenę atėmė mano budrumą – ignoravau nuogirdas, kad šioje bendrovėje ne viskas skaidru, tad pats laisva valia sutikau su sąlygomis, jog didžiąją atlyginimo dalį gausiu per verslo liudijimus. Gerai, sakiau, tinka. Nepatiks, galvojau, išeisiu.

Bet įklimpau.

Gyvenant Paryžiuje žinia apie vieno „Balso“ grupės laikraščio sukilimą mane aplenkė. Buvau tik girdėjęs, kad kartą grupės redakcijas tikrino darbo inspektoriai, bet patikrą atliko formaliai ir net patarė juodadarbiams, kaip užpildyti inspektavimo protokolus. Jeigu jau taip institucijos žiūri atsainiai, tai gal ir pažeidimai ten nereikšmingi, mintijau, naiviai sau pasiteisinau ir pasirašiau sutartį.

Kol praėjo adaptacinis laikotarpis, kol prisitaikiau prie kitokio paros ritmo ir visos darbo dienos nuo devynių iki šešių, kol įsivažiavau į kūrybinį tempą, kol pirmosiomis savaitėmis rengiau publikacijas apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, sąnaudų ir naudos analizės taikymo viešuosiuose projektuose padėtį, būsimos elektrinės elektros kainą, domėjausi, skambinau, klausiau, kaip savo atominius reaktorius sekasi uždarinėti slovėnams ir bulgarams, rašiau apie ACTA pagrindus ir sporto finansavimą po Rimšaitės precendento, galiausiai atlikau eksperimentą: apklausiau Seimo Ekonomikos komiteto narius, ką jie žiną apie BVP (atsakymų gauta ir šmaikščių, ir netikėtų!), kol rinkau medžiagą šiems straipsniams, taip atėjo pirmasis algadienis, bet aš popierių buvau dar nesusitvarkęs.

Už mane jų tvarkyti ar bent padėti irgi niekas neketino. Iš kur atsirado vokelis, jau neatsimenu. Bet paėmiau. Neprieštaraudamas.

Jausmas, kai tau atskaičiuoja ganėtinai solidžią sumą grynų pinigų – 11 melsvų vydūnų, kurių esi nusipelnęs, bet kurie subtiliai ir neteisėtai įduodami į rankas, yra dviprasmiškas. Puikiai suvokiau darąs neteisėtą veiksmą, bet negalėjau priešintis, nes pinigai man priklausė ir štai jau gulė į mano kišenę. Slėpiau juos ten mikliai, gėdydamasis, kaip bendrininkas, kaip vienas iš kiemo vaikėzų, kurie ką tik apvogė kaimynų kriaušyną ir šit dalijasi grobį. Tai nedidelio masto afera, sukelianti nepatogumo duodančiajam ir imančiajam, bet trunkanti tik trumpą akimirką, kad pats nespėji sugaudyti pakrikusių minčių ir adekvačiai įvertinti to, kas šitaip greitai keliais rankų judesiais padaryta.

Kad ir kaip būtų, pinigai jau mano. Jau galėjau ieškotis būsto ir mokėti už nuomą – troškimas grįžti į Lietuvą, darbo rinką, bendruomenę, sociumą pildėsi. Pildėsi… Ar tikrai?

Laikraštyje debiutavau šių metų sausio 23-ąją. Numerio aštuntajame puslapyje buvo publikuotas interviu su valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu, kuris teigė, kad „neteisėtos veiklos mastai jau baugina“. Jis aiškino, kad „dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau“.

Šiandien šį tuometės kolegės (ir ex-bičiulės, panašu, deja) dar sausį surašytą interviu skaitau kaip įspėjimą, kurio tuomet neįžvelgiau. Juk inspektorius laikraščiui kalbėjo ir apie patį laikraštį.

Berods dar prieš paimdamas pirmąjį juodąjį atlyginimą, sulaukiau kvietimo dirbti kitoje žiniasklaidos grupėje, kur siūlė tvarkingą sutartį ir net tūkstančiu litų didesnį darbo užmokestį. Atsisakiau. Pirmiausia, tai buvo viena iš dviejų žiniasklaidos priemonių, kuriose sau esu pasižadėjęs niekuomet nedirbti. Tas principas galiojo tik aniedviem, o kitose – buvau tikras – galima bandyti ne tik užsitikrinti kūrybinę laisvę, bet pamažu pačiam imtis iniciatyvos gerinant vidinę situaciją, mikroklimatą. Sykiu savaitraščio specifika labiau tenkino mano lūkesčius, o labiausiai norėjau likti su savo redaktore, kuria pasitikėjau kaip šeimos nariu, kuri buvo įsiklausanti, jautri ir dėmesinga savo pavaldiniams, kantriai atlaikanti ir „sugerianti“ savininkų kaprizus.

Tačiau jau greitai pamačiau, kad nuo vilko užšokau ant meškos. Netrukus su nerimu sutikau žinią, kad redaktorė, kurią laikiau viso mūsų nedidelio kūrybinio kolektyvo garantu, greitai bus perkeliama iš laikraščio į kitą poziciją. Po poros mėnesių taip ir atsitiko – praradau paskutinę ir svarbiausią atramą. Be to, darėsi vis aiškiau, kad šioje grupėje tikėtis rimtų požiūrio pokyčių į turinį neverta, nes visi leidiniai, panašu, pirmiausia buvo skirti ne tiek kokybiškam žurnalistiniam produktui kurti, kiek įtakai didinti ir propagandai skleisti.

Labai greitai ėmė skeldėti pasitikėjimas ir savimi, ir savo darbu, ir kartu dirbančių žmonių principais. Milanas Kundera apie neištikimybę rašė, kad morališkai sunkiausias išduodant kitą žmogų yra pirmas kartas – paskui būna vis paprasčiau. Panašiai ir su vokeliais – kitas kartas jau kėlė mažesnius sąžinės priekaištus, nepasirodė toks netikėtas, aš tvarkingai suskaičiuotų banknotų su Vydūnu jau pats tarytum laukiau. Mano nuostabai, antrosios algos pakete buvo tūkstančiu litų daugiau – įsivėlė klaida. Perviršį kaip „sąžiningas“ darbo teisės santykių dalyvis nunešiau atgalios. Tuomet pastebėjau, kad kontoroje vedama ir „juodų“ pinigų apskaita.

Kartu aiškinausi, kaip veikia ta verslo liudijimų sistema. Bet pamačiau, kad kiti kolegos žaidžia juokingą žaidimą atseit legalizuodami savo pajamas: išrašydami sumą klientui, kurio nėra, už vertimų paslaugas, kurių jie neteikė. Komedija be humoro. Kažkuria prasme imti vokelį buvo net sąžiningiau, nes tiek imantysis, tiek duodantysis bent neapsimetinėjo ir nevaidino paslaugų pirkimo ir teikimo spektaklio.

Greit neliko abejonių, kad mano leidinio tikrasis šeimininkas yra Viktoras Uspaskichas, kurio interesus bendražygė Vitalija Vonžutaitė ištikimai aptarnavo formuodama atitinkamą turinį grupėse laikraščiuose ir portaluose, o nepralenkiamu Darbo partijos lyderio propagandos ruporu tapo nemokamas savaitraštis „Balsas.lt savaitė“. Man dar porą kartą siūlė irgi parašyti į šį leidinį, tačiau aš nedvejodamas nusipurčiau tokios garbės. Miglota, prieštaringa ir neskaidri turinio politika mane šiaušė prieš plauką netgi labiau nei darbo įstatymų pažeidimai – juk prieš pat akis vienas didžiulis cechas kas dieną mulkino tūkstančius savo skaitytojų.

Po trijų mėnesių tokios patirties paruošiau nuosaikų atsitraukimo planą. Susiradau pamainininkę, apmokiau, daviau patarimų, bet dabar gailiuosi, kad pats įvėliau jauną žmogų į šią vaiduoklišką organizaciją, kur viską šokdina griežta šešėlinė dirigentė, kur kartkartėm iš Europos atvyksta vienas žinomas buhalterijos burtininkas arba pasisvečiuoti užsuka miklus buvęs sekretorius.

Bet vėlgi, žurnalistikos mesti nenorėjau, toliau rašiau, kad ir ne taip intensyviai. Turėjau užtektinai laisvės, nors po kai kurių mano temų jos ribos po truputį buvo siaurinamos. Sakykime, jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti ne tik V. Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios bendradarbiauti ir derina savo veiksmus.

Vis aiškiau regima vadovybės invazija į redaktoriaus atsakomybės lauką mane taip atgrasė, kad pats save ribojau ir rašiau tik niekam neužkliūnančius interviu su verslininkais arba redakcinius komentarus. Demoralizuojanti aplinka demoralizavo asmeniškai: pradėjau vėluoti į darbą (šitaip tarytum laikiausi darbo sutarties, kad dirbu tik pusę etato), abejingai ir net nerimtai žiūrėti į savo pareigas, su panieka vertinti tiek save, tiek kitus vokelių davėjus ir ėmėjus. Galiausiai parašiau atleidimo prašymą ir dar atskiru el. laišku V. Vonžutaitei išsakiau savo nuomonę, kad civilizuota redakcija taip negali būti valdoma. Bet jiems ant turinio kokybės ir žurnalistinės etikos standartų yra nusišviltpt.

Kai pagaliau nutraukiau visus saitus su „Balso“ grupe, apėmė pakili nuotaika lyg išsivadavus iš lagerio. Mano buvę kolegos irgi pastebėjo, kad paniurėlis akimirksiu pralinksmėjo.

Turbūt savo patirtimi būčiau pasidalinęs nebent su kitais bendruomenės žmonėmis, kurie pasisako už garbingą žiniasklaidą, pavyzdžiui, GŽI. Tačiau atsitiktinai peržiūrėjęs Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą, apsisprendžiau, jog savo istoriją privalau papasakoti viešai – jaučiau pareigą įspėti visuomenę. Kas norėjo – suprato, išgirdo. Šį papildymą parengiau tiems, kurie praėjusią savaitę mane apibėrė klausimais: „kodėl dabar?“, „kodėl tiek ilgai laukei?“, tiems, kurie drąsūs pasmerkti prieš pabandydami įsigilinti ir suprasti. Šiuos žodžius ypač skiriu kolegoms, kurie į kitą kolegą žiūri iš aukšto arba net su panieka: neabejoju, kad jie turi tvirčiausius principus ir vadovaujasi aukščiausiais žurnalistikos standartais, bet aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad net dirbdamas su Darbo partija susijusioje žiniasklaidos grupėje nė karto neįsivėliau į jų interesų sūkurį ir likau sąžiningas su savo publikacijų skaitytojais, kurie juk yra pagrindiniai ir turbūt vieninteliai mūsų darbų užsakovai.

P. S. Pridedu keletą rugsėjį publikuotų naujienų susipažinti, kaip grupėje organizuojama propaganda:

Pirmas herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/621405/konservatoriai-talentus-tremia-gausiau-nei-stalinas.

http://www.balsas.lt/naujiena/622302/kokiu-dar-nesamoniu-prisigalvos-konservatoriai

http://www.balsas.lt/naujiena/617886/g-stanisauskas-kaip-a-kubilius-smegenu-prase

Antras herojus

http://www.balsas.lt/naujiena/618493/kaip-v-uspaskichas-kedainiu-tvenkinyje-lochneso-pabaisos-ieskojo

http://www.balsas.lt/naujiena/621152/v-uspaskichas-uz-savo-pazadus-atsakysiu-garbe-ir-turtu

http://www.balsas.lt/naujiena/621958/v-uspaskicho-ir-zymaus-jav-ekonomisto-d-casey-nuomones-sutampa-es-pasmerkta-zlugti/1

2012 10 30

Marijaus Širvinsko tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

D.Šalc: Kaip aš ėmiau algą vokelyje, o Mokesčių inspekcija ignoravo mano pagalbos šauksmą

Viešas žurnalisto Marijaus Širvinsko laiškas privertė mane drebėti iš susijaudinimo. Buvęs savaitraščio „Ekonomika.lt“ reporteris prisipažino, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje gaudavo vokeliuose. Drebėjau, nes ir aš, ir Marijus, ir dar daugelis kitų žmonių, dirbančių „Balsas.lt leidiniams“, ėmė ar vis dar ima vokelius.

Gėda ir baisu prisipažinti, kad ir aš buvau tos „juodos“ sistemos dalis. Dar baisiau, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Marius Žemgulis tada neišgirdo mano ir kolegų pagalbos šauksmo.

Tiesa, aš dirbau kitame „Balso“ grupei priklausančiame leidinyje – „Valstiečių laikraštyje“. Čia atėjau praėjusių metų rugpjūčio pradžioje – sutarėme, kad „į rankas“ pagal darbo sutartį gausiu minimalų atlyginimą, o pagal autorinę sutartį – 1200 litų, taigi iš viso – 1900 litų. Tačiau tvarkingai atlyginimą gavau tik du mėnesius („Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos).

Neprisimenu tiksliai, gal spalio viduryje, į savo kabinetą mane pasikvietė UAB „Krašto spaudos“, kuri tiesiogiai leidžia „Valstiečių laikraštį, generalinė direktorė Liudmila Rybnikova. Ji pasakė, kad laikraščiui dabar finansiškai labai sunkūs laikai, ir paklausė, ar aš negalėčiau bent porą mėnesių autorinį atlyginimą, t. y., 1200 litų, paimti „juodais“.

Buvau ką tik (prieš porą mėnesių) baigusi žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, neturėjau darbo patirties, mano bandomasis laikotarpis tuo metu dar nebuvo pasibaigęs. Tada atrodė, kad aš neturiu kitos išeities, kaip tik sutikti – juk man reikėjo įgyti darbo patirties ir neprarasti pajamų.

Galbūt tai skamba kaip nevykęs pasiteisinimas, tačiau aš noriu, kad žmonės suprastų, kokioje padėtyje atsiduria tokie darbuotojai, kaip aš. Juolab kad aš neužsimerkiau prieš šią situaciją.

Po pokalbio su direktore iš karto papasakojau kolegoms, kas vyksta pas mus, ir nelaukdami, kol „naująsias užmokesčio sąlygas“ pasiūlys kitiems, susitarėme dėl susitikimo su VAVMI viršininku M. Žemguliu. Kas tie „kiti“, aš nenoriu įvardyti, nes tai yra mano pasirinkimas kalbėti viešai. Tačiau gindama tylinčius žurnalistus ar kitus žiniasklaidos darbuotojus ir atsiliepdama į šiandien pasirodžiusį buvusios „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Linos Pečeliūnienės komentarą, pabrėšiu, kad visus valdo baimė. Kad ir kaip nemalonu ar koktu būtų dėl tokios situacijas, karčiai suspaudęs lūpas tiesiog tyli, nes gauni stabilias pajamas, nes prakalbus ar pasiskundus kokiai nors inspekcijai, gali tiesiog netekti darbo, ir dar būsi užtampytas po teismus, nes neva šmeiži savo darbovietę.

Taigi keliese (jei neklystu, keturiese) nuėjome pas M. Žemgulį į VAVMI ir išklojome, kas vyksta „Valstiečių laikraštyje“. Deja, mūsų atvirumas atsimušė tarsi į sieną – išgirdome, kad be įrodymų (pranešimo mat neužtenka) teisme paprasčiausiai pralaimėtume. Klausėme, ar AVMI negalėtų mums duoti slaptų kamerų, kad užfiksuotume, kaip mums paduoda pinigus į rankas. Spėkit, ar sulaukėme pagalbos? Mums buvo leista suprasti, kad geriau nieko nedarykit, nes tik patiems bus blogiau.

Todėl dabar mane ima nervingas juokas, kai po M. Širvinsko viešos išpažinties pakalbintas tas pats M. Žemgulis žadėjo tikrinti žurnalisto viešai paskelbtą informaciją, kad savaitraštyje „Ekonomika.lt“ didžioji dalis mokama vokeliuose. Jeigu M. Žemgulis tame straipsnyje teigia, kad VAVMI visuomet tikrina ir vertina informaciją apie galimai mokamus atlyginimus vokeliuose, mūsų vizito pas jį, matyt, „nebuvo“.

Juk praėjo metai po to, kai lankėmės pas jį, ir padėtis „Valstiečių laikraštyje“ nepasikeitė (tiesa, ne visi darbuotojai gauna „vokelius“ – kai kurie atsisakė, kai kuriems jie net nebuvo pasiūlyti).

Negana to, tame pačiame straipsnyje M. Žemgulis teigia, kad po to, kai prieš dvejus metus to paties „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai buvo verčiami dirbti pagal verslo liudijimus, VAVMI ėmėsi šių veiksmų prevencijos, ir daugiau jokių pranešimų apie tai negavo. Na taip, apie verslo liudijimus gal ir negavo – o apie vokelius?

Taigi „Valstiečių laikraštyje“ dirbau iki šių metų gegužės pabaigos. Balandį mane sumanė atleisti, vėliau jau siūlė pasilikti ir rašyti aktualijas (ligi tol buvau priedo „Sveikata“ redaktorė), tačiau aš nusprendžiau, kad man tokios „darbo“ patirties jau gana.

Tą dieną (atrodo, birželio 4-ąją), kai L. Rybnikova pasiūlė man likti ir dirbti už mažesnį atlyginimą (minimalus atlyginimas į banko sąskaitą, ir apie 700 litų „juodais“), pokalbių metu aš padariau keletą slaptų įrašų.

Esu pasirengusi šiuos įrašus perduoti tyrėjams, jeigu jie pagaliau ryžtųsi ką nors pradėti tirti. Įrašų neskelbiu laikydamasi privačių asmenų teises ginančių įstatymų, bet jų turinio citatos – pakankamai iškalbingos. Antai direktorė skaičiuoja, kiek aš gaučiau „oficialių“ ir „neoficialių“ pinigų, jei pasilikčiau dirbti už 1400 litų (tiesa, iš pradžių siūlė tik už pusę etato gauti oficialius pinigus).

Įraše – ir pašnekovės juokas: „Autorinių pas mus jau nebebūna, kaip žinai“; susitarimas, kad jei aš sutinku dirbti tokiomis sąlygomis, o mane vis tiek sugalvotų atleisti, išeitines ir atostoginius skaičiuotų nuo mano „senojo atlyginimo“, taigi 1900 litų (tai, kad tik du mėnesius gavau pilną atlyginimą, rodo ir mano pateikta darbo užmokesčio išklotinė – vėliau į mano banko sąskaitą pervesdavo tik minimalų atlyginimą).

Pasakius, kad vis dėlto aš nusprendžiau išeiti abipusiu šalių susitarimu, vėl kaukši skaičiuotuvas – tiek man priklauso gauti „oficialiai“, tiek – grynaisiais; be to, L. Rybnikova dar paklausia, ar galėčiau grynųjų palaukti, nes jų tuo metu neturi.

Sutarusi dėl išėjimo sąlygų, nuėjau pas vyriausią redaktorę Meilę Taraškevičienę pranešti, kad išeinu. Šio garso įrašo rezultatas – vyr. redaktorė prisipažįsta, kad pati gauna vokelį: „Ir man būtų gerai, kad man oficialiai mokėtų, koks mums čia gerumas?“ Į klausimą, ar ateityje galėčiau „Valstiečių laikraščiui“ parašinėti ir už „juodus“ pinigus, M. Taraškevičienės atodūsis: „Ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėti, bet aš neturiu pinigų.“

Tad tokia mano istorija. Nenorėjau M. Širvinsko palikti vieno šiame kelyje. Jo drąsa ir L. Pečeliūnienės priminimas, kad mes tylėjome, paskatino mane taip pat prabilti viešai. Norėtųsi tikėti, kad žurnalistų bendruomenė pabus ir palaikys mus.

Juk kokie mes žurnalistai, jeigu užuot ieškoję tiesos ir padėję ją atskleisti, esame patys „juodosios“ buhalterijos dalis? Nekaltinkite manęs su Marijumi, kad prakalbome tik dabar. Mes bent jau prakalbome. Galbūt tai bus kažko pradžia.

***

Pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova (2012 m. birželio 4 d.):

L. Rybnikova: Tik tai tiek, kad už šiek tiek mažiau pinigėlių.

Aš: Na taip, suprantu.

L. R: Tai būtų maždaug 1400 (litų)… į kortelę maždaug būtų 364, ne 678 kaip anksčiau, o tą likutį duočiau kaip ir visą laiką.

L. R. Pagal autorinius tai čia bus taip pat, kaip ir buvo, čia jokių… autorinių pas mus jau nebebūna, žinai…

L. R. Jeigu aš tave atleidinėsiu, tai išeitines mokėsiu nuo 1900… sutariam? … Tai jeigu kažkas tokio būtų, tai būtų nuo tos senosios tavo algos.

Antras pokalbis su UAB „Krašto spauda“ direktore Liudmila Rybnikova:

Aš: Tai kaip darom, kada atsiskaitom?

L. R. Taip, tai tau reikės grynųjų pinigų.

: Grynų, tai 3300 (litų), jeigu gerai atsimenu.

L.R.: Taip, tai 1200, 1900.

Aš: Ir sakėm dar porą šimtų primesi už atostogas.

L. R. Ok, tai 3300…

L. R. Taip, čia oficiali dalis, dabar neoficiali būdavo 1200, ane?..

Aš: Kažkaip buvo 3300 neoficialiai, ir 1400 (oficialiai), nes kaip sakėm, už atostogas 700 oficialiai ir 200 neoficialiai…

L. R. Tada padarysim taip – oficialiai išeitinių išmokėsim… nes aš neturiu pinigų dabar… tai taip… tai bus tada taip – oficialiai į rankas gausi 2122 ir 2578 tais grynais… tai oficialius mes tau iš karto rytoj galim pervesti, dabar su tais grynaisiais…

Aš: Kiek ten jų?

L. R. 2500…

Aš: Ai, tai tu daugiau padarei tos išeitinės?

L. R. Jo, perkėliau daugiau į oficialius pinigus, nes tų neoficialių dabar nėra… klausyk, tu neoficialių gali truputį palaukt? Iki to, kaip kai visą laiką alga būna, apie 9-10 (dieną) tai visada būna, tai kitą savaitę, pirmadienį bus pinigai.

Pokalbis su „Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktore Meile Taraškevičiene:

Aš: Bet čia laikinas variantas būtų buvęs, vis tiek už tą 1400 (litų), vis tiek laikina, vis tiek galiausiai būčiau pradėjus ieškot kažko – ar po pusės metų, ar net anksčiau.

M. Taraškevičienė: Tai iš kur tu žinai, gal čia būtų atsiradęs etatas?

Aš: Tiek to…

M. T. Vis tiek, ir kolektyvas, ir pripratus, ir tvarka.

Aš: Pripratus, bet tie neoficialūs pinigai žudo.

M. T. Ir kitur dabar taip yra ar tik pas mus, įdomu?

Aš: Na, žiniasklaidoje tai neteko girdėt.

M. T. Gal neteko… Na, tai patys rašom, žinai, kritikuojam, ir patys darom…

Aš: Sakau, kad ir už tuos pačius juodus jums parašinėt.

M. T. Matai, man tai kuo daugiau, tuo geriau, bet viskas už sienos.

: Tai Liuda ir sako, kad juodų pinigų neturi.

M. T. Taip

Aš: Sako „Negaliu, tiktai po savaitės“.

M. T. Taip, viskas atsiremia į juodus pinigus, aš galiu ir 10 žmonių priimt juodais, bet tai negausim mes tiek… ojei, kiek čia buvo norinčių rašinėt, bet aš neturiu pinigų… Aš visą laiką sakau, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis taip, kaip jam geriau, ir man būtų gerai, kad man oficialų mokėtų – koks čia mums gerumas?

Daiva Šalc

2012 10 23

lrytas.lt

L.Pečeliūnienė: Kaip mes beviltiškai kovojome prieš sukčių balsą

Dirbdama „Valstiečių laikraštyje“ 2004-aisiais dariau interviu su tuomečiu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku V.Uspaskichu. Pokalbiui baigiantis, bet dar neišjungus diktofono pasielgiau visai ne žurnalistiškai. „Tik nemanykite, kad su tokiais melais ir suktybėmis jums seksis. Dar ne tokie ereliai sudegė“, – išrėkiau turėdama galvoje R.Pakso apkaltą. „O aš nupirksiu visus savo kritikus – tokius, kaip jūs, ir man puikiai seksis“, – rėžė V.Uspaskichas.

„Visų nenupirksite“, – pasakiau jau trenkdama durimis.

Ką tik žurnalistas M.Širvinskas prisipažino 8 mėnesius dirbdamas „Balsas.lt leidinių“ grupei priklausančiame savaitraštyje „Ekonomika.lt“ oficialiai gaudavęs tik pusę minimalaus atlyginimo, o 8 kartus didesnį atlygį – vokeliuose. Kaip pats prisipažįsta, jis jautėsi „it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis“.

Marijus atskleidė ir tai, kad tas balsas.lt neformaliai priklauso V.Uspaskicho Darbo partijai, o ten dirbantys žurnalistai verčiami būti partijos propagandistais.

Kai mūsų „Valstiečių laikraštį“ nupirko tas pats „Balsas“, mes nieko nežinojome apie jo savininkus. Buvo skelbiama, kad tai – viešbučių valdytojai tėvas ir sūnus Mikniai, paskui paaiškėjo, kad visas akcijas valdo kažkokia Liudmila Ivleva (ar kas nors pažįsta tokią iškilią žiniasklaidos leidėją, ar yra ją matę?). Jau vien tai, kad slepiami tikrieji savininkai, Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų domėtis „Balso“ kapitalo kilme.

Kai tik pasikeitė savininkas, 2010 metų pabaigoje „Krašto spaudos“ (taip vadinosi mūsų bendrovė) direktorius Žanas Panovas visiems darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame liepė išsiimti verslo liudijimus, o kai „Balso“ generalinė direktorė Aušra Kurtkutė  tą paliepimą pakartojo visuotiniame susirinkime, aš pasakiau, kad tai neteisėta, nes žurnalistai negali dirbti pagal verslo liudijimus. Pasakiau, kad mes nepaklusime prievartai pažeisti įstatymus.

„Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktorius  S.Jokūbaitis mane net skatino: būtinai paklausk Žurnalistų sąjungos ir Darbo inspekcijos. Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius labai nustebo išgirdęs apie tokią prievartą, Darbo inspekcija patvirtino, kad tai neteisėta. Mes, beveik visi „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai, pasirašėme kolektyvinį pareiškimą, kad nepažeidinėsime Lietuvos įstatymų ir su verslo liudijimais nedirbsime.

Tada Ž.Panovas išsikvietė po vieną tris protesto organizatorius (A.Jockų, V.Mačėnaitę ir mane) ir pasakė: jei nesutinkate dirbti su verslo liudijimais, gausite įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Visi trys įspėjimus ir gavome.

Viešame susirinkime Ž.Panovas dar pridūrė: „Galit skųstis, kur norit – Darbo ar Mokesčių inspekcijoms.  Savininkai su jomis pasikalbės ir susitars.“

Aš jau net norėjau, kad mane atleistų iš darbo, nes pradėjo aiškėti, kas tikrasis „Balso“ savininkas. Be Darbo partijos narės Vitalijos Vonžutaitės redakcijoje nebuvo priimamas joks sprendimas, ji vadovaudavo net tada, kai turėdama ligonio lapelį  neidavo į teismo posėdžius Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.

Pagrindinis kovos tikslas buvo įrodyti bendradarbiams, kad teisybę galima rasti, kad mūsų valstybė nėra juodai korumpuota, o tokie sukčiai visko dar nenupirko. Todėl mes su A.Jockum rašėme skundus ir Darbo, ir Mokesčių inspekcijoms. Ir tyrėjai tyrė.

Labai tikėjomės, kad mus palaikys visi su verslo liudijimais priversti dirbti „Balso“ žurnalistai. Tačiau visi jie melavo tikrintojams. O mūsų redakcijos patalpose dirbantys „Balso“ reklamos berniukai net atvirai iš mūsų tyčiojosi, sakydami, kad nemokėti mokesčių TOKIAI valstybei yra garbė.

Buvo įdomių persivertimų. Laikraščio atsakingasis sekretorius R.Sabaliauskas pats pasiūlė steigti profsąjungą ir net priminė galimybę protesto vardan išleisti tuščią laikraštį su mūsų pareiškimu. Bet po poros dienų, kai jau steigėme profsąjungą, jis jau tylėjo kaip žemė, nesutiko ne tik būti profsąjungos pirmininku, bet net į narius neįsirašė.

Iš pradžių manėme, kad mūsų redaktorius S.Jokūbaitis su mumis bus  išvien, tačiau netrukus jis jau pats grasino atleisti iš darbo dvi maketuotojas, jei jos neišeis iš profsąjungos.

Bet mes vis dar tikėjome, kad mums pasiseks. Mūsų profsąjungos pirmininkė I.Dubovičienė sukūrė kolektyvinės darbo sutarties projektą ir spaudė savininkų juristę (daugiau niekas iš savininkų su mumis nebendravo), kad tokia sutartis būtų pasirašyta (vėliau profsąjungos pirmininkę tiesiog išėdė: redaktorius ėmė kabinėtis prie jos straipsnių, nors ji labai darbšti ir profesionaliai rengdavo savo „Sodietę“ ir „Sodybą“. Irma pati išėjo iš darbo).

Mums padėjo kolegos žurnalistai iš kitų redakcijų – apie mūsų kovą rašė interneto portalai ir regioniniai laikraščiai. Jautėmės kaip Sausio 13-ąją. Prisimenu, kai A.Jockus  pamatė delfi.lt Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą („verslo liudijimai žurnalistams – nelegali netoleruotina veikla“), jis parašė man žinutę: „Mes laimėjom.“

Tačiau netrukus gauti VMI ir Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atsakymai pritrenkė. Tiesa, rado smulkių pažeidimų, pamatė, kad darbo sutartys sudarytos pusei ar ar net ketvirtadaliui minimalaus atlyginimo.

Už nesudarytą darbo grafiką generalinei direktorei A.Kurtkutei buvo paskirta administracinė bauda, bet pagrindinė tyrimų išvada tokia: „Pažeidimų, susijusių su darbo santykių įforminimu, UAB „Krašto spauda“ bei UAB „Balsas.lt leidiniai“ nenustatyta, kadangi abiejose įmonėse darbuotojai dirba pagal darbo sutartis. Objektyvių duomenų bei įrodymų, galinčių patvirtinti galimą darbuotojų nelegalų darbą arba apsimestinio pobūdžio sandorį patikrinimo metu nenustatyta.“

Pasakysiu iš karto – objektyvių duomenų bei įrodymų tikrintojai ir neieškojo. Nebuvo patikrinta, ar UAB „Balsas.lt leidiniai“ dirbantys žurnalistai turi išsiėmę verslo liudijimus, netikrinta, kokias pajamas ir iš ko jie gauna. Tikrintojams užteko žodinių direktorės ir darbuotojų paaiškinimų.

Apie tuos tikrinimus parašiau premjerui Andriui Kubiliui laišką, kurį pabaigiau taip: „Prisipažinsiu, svarsčiau įvairiausias versijas, kodėl VMI ir VDI atsakymai mums būtent tokie. Gal Vyriausybė liepia vengti „žiaurių akcijų“, kad nebankrutuotų bendrovės? Gal Vyriausybei politiškai nenaudinga mokesčiais prispausti UAB „Balsas.lt leidiniai“, nes pasipils riksmai, neva už valdžios kritiką smaugiama laisva spauda? Gal tyčia sukurtas vaizdas, kad inspektoriai nieko nerado, o „Balse“ jau dirba FNTT ar net VSD agentai (tikrai būtų tam pagrindo, ne šiaip sau ten didžiausia viršininkė yra teisiamoji Darbo partijos byloje V.Vonžutaitė, kurios oficialių pareigų niekas nežino)? Tačiau „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai mano, kad tai paprasčiausia korupcija. O juk jau buvome patikėję, kad kovodami už savo teises padėsime ir savo valstybei įveikti sukčius.“

Po to mano laiško prasidėjo pokštai: VDI pasikvietė VMI ir ragino dirbti. Bet rezultatas vėl tas pats – tik biurokratinis atsirašinėjimas. Dar vieną laišką premjerui  parašiau.

Premjeras jį persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT). Gavau skyriaus viršininko Dainiaus Baršausko pasirašytą atsakymą apie tai, kad FNTT neturi kompetencijos vertinti VDI priimtų sprendimų, o „Juridinių asmenų teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą pagal kompetenciją kontroliuoja atitinkamo mokesčio administratoriai.“

FNTT tada vadovavo didysis kovotojas už teisybę, dabar liberalas V.Gailius. Matyt, tokiam menkam „Balsui“ laiko neturėjo, prioritetas buvo turgus.

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistai man paskambino  šią vasarą. Pasakė, kad verslo liudijimų nebereikia, jie jau gauna atlyginimą vokeliuose. Prašė padėti – gal mano vyras galėtų Seime papasakoti apie nelegalų darbo užmokestį. Paklausiau, ar jie viešai prabils? Tyla. Mano dukra žurnalistė bandė juos prakalbinti – nepavyko.

Ir štai dabar V.Uspaskichas perka rinkėjų balsus pažadais didinti minimalų atlyginimą iki 1 509 Lt.

Lina Pečeliūnienė

2012 10 23

15 min.lt

Buvęs „Ekonomika.lt” žurnalistas prisipažįsta didžiąją dalį algos gaudavęs vokeliuose, leidėjas tai neigia

Buvęs savaitraščio “Ekonomika.lt” žurnalistas Marijus Širvinskas laiške žiniasklaidai pareiškė, kad didžiąją dalį algos dirbdamas šiame leidinyje jis gaudavo vokeliuose. Savaitraščio vadovai tokius kaltinimus neigia ir tikina, kad algos vokeliuose darbuotojams nėra mokamos.

M.Širvinsko teigimu, oficialiai būdavo apskaitomi keli šimtai litų, o nelegaliai būdavo sumoka daug kartų didesnė suma.

“Aš irgi ėmiau vokelius. Ir ne kartą. Nesididžiuoju ir gėdijuosi: kiekvieną kartą gaudamas nelegalią algą pasijusdavau it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis”, – laiške žiniasklaidai dėsto M.Širvinskas.

“Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius (…). Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 litų kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”)”, – teigia buvęs “Ekonomika.lt” žurnalistas, žiniasklaidai pateikęs ir savo gauto darbo užmokesčio išklotinę.

“Galėjau, kaip kai kurie kolegos „Balso“ grupėje, už savo straipsnius pateikti verslo liudijimus kaip neva už vertimus, kuriuos neva užsako kažkokie asmenys, tačiau tai vėlgi yra tokia pat neteisėta veikla, už kurią redakciją turėtų kruopščiai iškratyti Darbo ir Mokesčių inspekcijos, o galbūt ir STT su FNTT. Kitaip sakant, mes visi dirbome (o buvę kolegos ir tebedirba) pilną darbo dieną, bet tas darbas, nusukant mokesčius, buvo apskaitomas per verslo liudijimus arba vokelius”, – teigia M.Širvinskas.

Tuo tarpu “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė Ingrida Mačiulaitytė BNS tvirtino, kad pati visą atlyginimą šiame leidinyje gauna oficialiai. Paklausta, ar tą patį galėtų pasakyti apie žurnalistus, ji atsakė, kad šis klausimas turėtų būti adresuotas ne jai.

“Negaliu tikinti, nes ne tuo aš užsiimu šitoje įmonėje, tiesiog jau čia ne aš turėčiau komentuoti jums turbūt. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, tiesiog su manimi tai visiškai nesusiję. Jūs ne manęs tokių dalykų turėtumėte klausti”, – sakė nuo vasario vyr. redaktorės pareigas einanti I.Mačiulaitytė.

Dar kartą paklausta, ar tiesa, kad minėtas leidinys dalį pinigų moka darbuotojams nelegaliai, ji sakė: “Ne, netiesa. Tikrai netiesa”.

Nuo šių metų kovo mėnesio pabaigos įmonei “Balsas.lt leidiniai” vadovaujantis Mindaugas Dauksevičius BNS taip pat paneigė informaciją, esą įmonės darbuotojams atlyginimai
mokami vokeliuose.

“Aš paneigiu šitą dalyką. Gal jis ir gaudavo iš kažkur, jeigu rašydavo kažkam kitus straipsnius, bet ne mūsų įmonei. Aš net nežinau, apie kokį darbuotoją šnekame, nes aš pats buvau tris savaites atostogose, gal per tas savaites kažkas įvyko, gal jis kažkuo nusižengė”, – sakė bendrovės direktorius M.Dauksevičius.

Paklaustas, ar žurnalistams atlyginimai buvo mokami remiantis vertėjo veiklą numatančiu verslo liudijimu, jis sakė, jog įmonė atsiskaito teisėtais būdais, kokie galimi.

“Kokios yra legalios atsiskaitymo formos, tokiomis mes ir naudojamės”, – sakė jis.

M.Širvinskas teigia, kad žiniasklaidos grupės “Balsas.lt leidiniai” leidžiamame savaitiniame laikraštyje jis dirbo nuo šių metų sausio iki rugpjūčio.

Jis taip pat teigė, kad minėtas laikraštis nėra nepriklausomo turinio leidinys.

“Savaitraščio “Ekonomika.lt” turinio politika buvo ganėtinai autonomiška nuo savininkų kaprizų, o aš kaip autorius – juo labiau, tačiau ir šiame leidinyje neišvengdavome draudžiamų temų arba konkrečių nurodymų”, – laiške dėsto M.Širvinskas.

Jis taip pat aiškina, kad, pavyzdžiui, už grupės leidinių turinį praktiškai būdavo atsakinga Vitalija Vonžutaitė, kuri yra įtariamoji Darbo partijos “juodosios buhalterijos” byloje ir kuri pagal praėjusį sekmadienį vykusių Seimo rinkimų rezultatus turėtų patekti į parlamentą.

“Jinai oficialiai yra horo.lt vadovė. Tai yra vienas iš grupės “Balsas.lt leidiniai” portalų. Formaliai jinai yra horoskopų tinklalapio vadovė, bet de facto ji yra visos grupės žiniasklaidos turinio vadovė, jinai atsakinga už atlyginimus ir už žiniasklaidos turinio formavimą”, – BNS sakė M.Širvinskas.

Savaitraščio “Ekonomika.lt” leidėjas yra bendrovė „Balsas.lt leidiniai“, kurios 100 proc. akcijų priklauso 37 metų Liudmilai Ivlevai, kuri taip pat valdo 100 proc. bendrovės “Epasas.lt” akcijų.

2012 10 19

BNS, Delfi.lt

>>>> grįžti į pradžią

Ieškote darbo?

Jei mokate kalbas, žurnalisto profesija – kaip chirurgo, sienų nėra.

Svetainėje JournaJobs.eu skelbiami pasiūlymai laisvai samdomiems žurnalistams, taip pat norintiems dirbti pilną ar nepilną darbo laiką, atlikti praktiką, stažuotis universitetuose, dalyvauti trumpalaikiuose projektuose. Dalis portale pasirodančių darbo pasiūlymų tinka gyvenantiems bet kurioje pasaulio vietoje.

>>>>>>>grįžti į pradžią

GŽI info

 

A.Čepkauskaitė: Stiklinė yra faktas

Mindaugas Nastaravičius, keletą metų vienas kaip Trakų gatvės Vilniuje galiūnas ant savo pečių laikęs portalą GŽI, naujoje svetainėje parašė liūdną ir gerą pirmąjį savo komentarą pavadinimu “Vienas plius vienas nėra dešimt”.

Teko kalbėtis su abiturientais ir man. Jie papasakojo, kad žurnalistai – tai parsidavėliai, tokie šunys, kuriuos kiti siundo ir varinėja. Nusivylimo savimi tema verta atskiro komentaro. Pirmiau aptarkime matematiką.

Kaip sako Mindaugas, vienas plius vienas yra du. Aritmetiškai. Tai gera naujiena. Du tai jau ne vienas. Pritarčiau Mindaugą pakomentavusiam Viktorui, kuris rašo, jog nusivilti žmonėmis dar ne pats baisiausias dalykas, svarbu nenusivilti principais ar jų būtinumu. „Kai pasijuntu labai vienas šiuo klausimu, nueinu pas tuos, kurie irgi yra vienu, ir tada pabūnam dviese, kartais trise. Padeda“. Viktoras žino, ką sako.

Padėkime vieni kitiems, kai redakcijose savininkai ar vadovai nori, kad žurnalistai dirbtų keldami privatų interesą aukščiau viešojo, kai reklamos skyrius pradeda vadovauti redakciniam. Pernai Seimo nariams inicijavus pataisas, kuriomis atšauktas šiemet turėjęs įsigalioti alkoholio reklamos draudimas,  žiniasklaidoje girdėjome „geopolitinius“ argumentus, kodėl reklamą būtina ir toliau leisti, o Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAK) prezidentas dr.Aurelijus Veryga tvirtino susiduriantis su informacijos blokada. Po raštu Seimo pirmininkei greta alkoholio gamintojų ir reklamos agentūrų atstovų buvo šešių žiniasklaidos įmonėms ir žurnalistams atstovaujančių organizacijų vadovų parašai, padėti nesikonsultavus su žurnalistų bendruomene, kuriai neva yra atstovaujama.

Lietuvos žurnalistikos istorijoje tai gėdingas etapas. Tikiuosi, jokia pramonė ar interesų grupė daugiau niekada nesugebės užvaldyti viešosios erdvės Lietuvoje. Net kai argumentuojama „nacionaliniu interesu“, kad ir ką ši frazė ją vartojančiajam reikštų, mes, žurnalistai, turime priminti savo vadovams, darbdaviams, interesų grupėms, politikams ir saugumo tarnyboms, kad savo darbe mes vadovaujamės viešuoju interesu.

Šią savaitę Seimas balsuoja dėl planuojamos atominės elektrinės koncesijos sutarties. Virginijus Savukynas atkreipė mūsų visų dėmesį į svarbų sutarties punktą Nr. 13.13 Informacijos laisvė: „Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis“.

Taigi, žurnalistai negalės reikalauti informacijos remdamiesi viešuoju interesu ir įstatymais. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, kurių atstovai dalyvauja projekte. Tai taip pat į žurnalistikos istoriją įeisiantis precedento neturintis dokumentas, a priori ribojantis spaudos laisvę.

Požiūriai į atominę energetiką gali skirtis, bet ką mes, kaip spaudos laisvės praktikai, galvojame apie  skaidrumą ir teisę į informaciją? Ar reaguosime, jei šią savaitę Seimo nariai balsuos už šią sutartį, taip pažeisdami viešąjį interesą ir legitimizuodami galimus Visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus? Nereaguodami duosime signalą, jog mes, žurnalistai, sutinkame, kad iš mūsų būtų atimta teisė ginti viešąjį interesą – klausti ir gauti atsakymus, o atsakingiems žmonėms būtų uždrausta teikti informaciją visuomenei.

Galbūt verta pagalvoti apie kolektyvinį protestą, streiką, tylos minutę eteryje, pauzę interneto naujienų portaluose, „blackout‘ą“, tuščius pirmuosius puslapius spaudoje penktadienį, jei Seimas tokiai sutarčiai pritartų?  Tokią reakciją į bandymus varžyti spaudos laisvę yra naudoję kolegos  Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur . Ekvadore tuščių puslapių apačioje buvo filosofės Ayn Rand citata: „Kai matai, jog korupcija apdovanojama, o sąžiningumas tampa pasiaukojimu, žinok, kad tavo visuomenė pasmerkta“. Galbūt tokią protesto iniciatyvą palaikytų Žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Žurnalistų draugija, Verslo žurnalistų klubas, žurnalistikos dėstytojai?

Geriau gauja, negu avių banda

Po vieną nieko nebus. Žurnalistika – kolektyvinė praktika. Mes – gauja pačia geriausia prasme. Instinktyviai tai jaučiame, kai nepavykus spaudos konferencijos įrašui kolega duoda savąjį, kai dalinamės šaltiniais, patarimais, kai suprantam vieni kitus iš pusės žodžio ir galime paklausti ne tik savo klausimų, bet ir tų, kurių prašė paklausti kitas, kai tolimiausioj šaly gaunam nakvynę pirmą kartą matomo kolegos namuose, o kartu ir išsamią instrukciją apie šalies aktualijas, kontaktus, vertimą, transportą, šiltas kojines ir kitą pagalbą, kai patys padedame ir pasirūpiname kitais. Gal tik muzika taip gali sujungti žmones, kaip žurnalistika, tiksliau – viešasis interesas, kuriuo ji remiasi. Mūsų naujienų organizacijos gali konkuruoti, būti giriamos ar peikiamos, mūsų šalis gali valdyti įvairūs režimai, mes galime turėti skirtingas pažiūras, bet mes visi esame bendradarbiai. Tinklas. Aritmetikos ribos peržengtos, tai jau informatika, iš dviejų skaičiukų susikuria visas skaitmeninis pasaulis.

Kaip ir Mindaugas, daugiau nei dešimtmetį stebiu iš profesijos pasitraukiančius draugus ir kolegas. Kai kurie atranda kitą pašaukimą, kiti išeina, nes nenori dirbti tokiomis sąlygomis, o mūsų, liekančiųjų, palaikymo nesulaukia. Dainiaus Radzevičiaus prieš penkerius metus išsakytas kvietimas viešai kalbėtis šiandien dar aktualesnis. Sąlygos dabartinėse žurnalistų darbo vietose blogėja. Iš žurnalistikos traukiantis dar vienai kartai principingų, neteisybei jautrių žmonių, negalės augti nei profesija, nei visuomenė.

Jeigu tiesa, kad Lietuvoje veikia radijo stotis, kurios savininkas nesulaukdamas jos pelno ir  „neturėdamas pinigų“ jai išlaikyti privertė stotį pasiimti paskolą iš savęs paties ir leido ją naudoti tik mokesčiui už siųstuvus, bet ne darbuotojų atlyginimams, ir žmonės dirba kelis mėnesius negaudami sutartos algos – tai ne tik tos stoties žurnalistų, bet visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu tiesa, kad viena Lietuvos televizijų kas rytą rengia susirinkimus, kuriuose žurnalistams už vakarykščios dienos reportažus rašomi „pažymiai“ kaip mokykloje, o mėnesio gale susumavus juos nusprendžiama, kokį atlyginimą kas gaus  – tai ne tik tos televizijos darbuotojų, bet ir mano, ir visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu reklamos skyriai pradeda valdyti redakcijas, kelti šį klausimą turime peržengdami redakcijų sienas. Jeigu žurnalistikos studentai už šios vasaros praktiką negaus užmokesčio, teisinantis, jog jie redakcijose tik „mokosi“, nors iš tikrųjų jie dirbs pavaduodami atostogaujančius kolegas – tai mūsų visų reikalas. Jeigu mūsų kolegos nedrįsta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, padarykime tai už juos. Turime kolektyvinį mūsų teisių gynimo įrankį – Lietuvos žurnalistų sąjungą, naudokime jį. Padėkime vieni kitiems.

Nėra to blogo

Šiandien daugiau nei kada nors turime duomenų apie situaciją ir tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje. Ypač vertingos dr.Deimanto Jastramskio (VU) įžvalgos . Išsamų tyrimą atlieka ir VDU mokslininkai

Tyrinėtojai, kolegos ir aktyvistai pastaraisiais metais sugriovė mitą, mėgstamą  žurnalistų. Jis skamba maždaug taip: „Blogą žurnalistikos kokybę Lietuvoje lemia rinka. Ką padarysi, maža šalis, o žmonės nori skaityti ir matyti nesąmones, todėl mes jas spausdinsime ir transliuosime. Kadangi šalis maža, ir rinka maža, tai ir žurnalistas – mažas žmogus, jis neturi išeities, arba priima redakcijos taisykles, arba keičia profesiją. Tai to žmogaus asmeninė problema. Vieša diskusija apie žurnalistiką neįmanoma, nes negražu teršti savo lizdą, o apie kitą kalbėti irgi negražu ir pavojinga, nes taip išsišauksi ugnį ne tik į save, bet ir į organizaciją, kurioje dirbi. Padėtis be išeities, ką padarysi“.

Nežinau, kas pirmasis pradėjo kartoti šią mantrą. Metai po metų girdžiu ją ir iš pirmo kurso žurnalistikos studentų, ir iš garbingų laikraščių redaktorių bei skyrių vadovų. Toks požiūris jau atstūmė tūkstančius skaitytojų ir sužlugdė nacionalinius dienraščius, o iš skęstančių laivų išsigelbėję redaktoriai ir to paties požiūrio besilaikantys žurnalistai dabar  kviečiami vadovauti interneto portalams. Tikiuosi, jie nebando įtikinti jaunų savo darbuotojų pasenusiomis nevistiesėmis, esą, gera žurnalistika yra ta, kuri surenka daugiausiai „paspaudimų“ trumpuoju laikotarpiu. O jeigu bando, tai tikiuosi, kad internetas šiai „išminčiai“ bus atsparesnis, nei popierius.

Už pagalbą griaunant mitus esu dėkinga ką tik diplomus gavusiems Žurnalistikos instituto absolventams. Jų organizuotoje konferencijoje išgirdusi žurnalistą Rytą Staselį niekada nebesakysiu, kad pastaruosius dvidešimt metų žurnalistai neturėjo kitos išeities kaip tik mesti profesiją arba dirbti savo naujienų organizacijose kokios ydingos jos bebūtų, kitaip būtų mirę badu. Rytas Staselis išliko dirbdamas laisvai samdomu žurnalistu. Gali būti, kad tai išeitis tik labai geriems žurnalistams. Į studentų klausimą – o kaip pasiryžti išeiti iš darbo, kur nepaisoma profesinės etikos, juk tai išėjimas į niekur, R.Staselis atsakė, kad sunku tik pirmą kartą, o paskui vis lengviau.

Niekam nebeužsiminkite, kad geros žurnalistikos Lietuvoje negali būti, nes „nėra rinkos“. 2009 m. vasarą tuo metu populiariausio Latvijos dienraščio „Diena“ žurnalistų ir redaktorių grupė, apie 20 žmonių, nesitaikydami su tuo, jog nuo jų slepiama, kam parduotas laikraštis, jį paliko.

Pasirodo, žurnalistų negali parduoti kartu su kompiuteriais, sienomis ir stalais! Keletą mėnesių jie rašė kolektyvinį tinklaraštį, per dieną publikuodami po porą straipsnių. 2009 m. gruodį redaktorė Nellija Ločmelė Vilniuje kalbėjo apie tai, kad svarbiausias žurnalisto turtas yra reputacija, vienintelis patikimas tiek profesinės karjeros, tiek žiniasklaidos verslo garantas, ir kad jeigu žurnalistai išlaikys skaitytojų pasitikėjimą, tai atsiras ir investuotojas. Buvo nejauku stebėti kai kuriuos mūsų redaktorius, aiškinančius jai, kad tokiems dalykams „rinkos nėra“.

Latvijoje gyventojų mažiau, nei Lietuvoje, didelė jų dalis skaito ne latvių, o rusų kalba leidžiamą spaudą. Nepaisant mažesnės „rinkos“, pavasarį latvių komanda jau pradėjo leisti savaitinį politikos žurnalą „IR“(„YRA“). Jame savo tekstus, beje, stiprius, kartais publikuoja ir Lietuvos žurnalistai. O vasarą panaši istorija atsitiko populiarioje  Rygos radijo stotyje, kurią taip pat pardavė. Dalis darbuotojų taip pat išėjo ir sukūrė naują radijo stotį. Organizuotas išėjimas turi privalumų. Geras pavyzdys užkrečia. 2010 m. rudenį sutikti studentai iš Latvijos rankose laikė žurnalą „IR“. Pasirodo, labai madinga Rygoj skaityti jį ir klausytis naujos radijo soties.

Liūtai ir drambliai

Nellijos Ločmelės vizitas Vilniuje ir Kaune – tik vienas iš daugelio profesinių impulsų, kuriais žurnalistikai Lietuvoje bando padėti skaidrumo aktyvistai iš Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) savo iniciatyva „Žurnalistų pusryčiai“. Ko tik jie nedaro, superžurnalistus suranda, lėktuvais atgabena, laiką priderinti bando – kviečia tai rytais, tai vakarais, tai savaitgaliais, kad tik mes ateitume.

Gavinas McFadyenas iš britų Tiriamosios žurnalistikos centro (Center of Investigative Journalism), Estijos viešojo transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerkas, bulgarų atominis žurnalistas Pavelas Antonovas, žurnalistė ir etikos kespertė Jane Whyatt, buvęs Guardian duomenų inovatorius, dabar nepriklausomas skaitmeninių strategijų kūrėjas Kevinas Andersonas, Vengrijos visuomeninio radijo eteryje tylos minute prieš spaudos laisvės varžymus protestavęs Attila Mongas – tai tik keli vardai, įspūdingi. Žinant, kiek sostinėje redakcijų, ir kad čia veikia bent dvi būsimus žurnalistus ruošiančios mokymo institucijos, VU Žurnalistikos institutas ir TSPMI, galima būtų tikėtis grūsties prie durų, bet jos nėra.

Į diskusijas ir mokymus atvažiuoja žmonės iš Kauno, Klaipėdos, o mums Vilniuje dažnai būna arba per toli, arba mes užsiėmę, arba pavargę, arba tą dieną lyja. Galbūt padėtų naujas pavadinimas,  „Kraujo perpylimas žurnalistams“, „Lietuvos žurnalistų reabilitacijos ir integracijos į pasaulinį kontekstą programa“, o gal „Cirkas su [žurnalistikos] liūtais ir drambliais“, kad mums būtų aiškiau, kokia neįkainuojama ši TILS pagalba žurnalistams ir žurnalistikos dėstytojams.

Jaunųjų žurnalistų ugdymo programa, kurią užkūrė Nacionalinis socialinės integracijos institutas – dar viena profesinės pagalbos iniciatyva. Ne moralizavimai, o pavyzdys ir praktinės treniruotės  stiprina stuburą ir mus ugdo.  Kad  viešos diskusijos apie žurnalistiką intensyvėja, rodo ir portalo Žurnalistika kitaip raida bei beveik pusę tūkstančio narių  turinti grupė feisbuke Žiniasklaidos simptomai. Mes vis labiau tikim viešumu. Žinoma, kalbėtis nėra lengva. Arogancija slepia mūsų nepasitikėjimą savimi ir pažeidžiamumą. Žurnalistų darbas viešas, apie kiekvieną mūsų tekstą, reportažą ar laidą galima pasakyti, kad ten yra ko nors „per mažai“, „per daug“, “tačiau autorė nutyli”, „o kodėl tik dabar“, „o kodėl ne apie ką kita“. Mes abejojam, ar galime ką nors komentuoti, kai patys esam toli gražu ne tobuli. Manau, galim, būtent dėl to, kad patys toli gražu.

Skaidrumo iniciatyvos

Gerai, kad mus ištiko WikiLeaks. Iki galo dar nesupratome, koks fundamentalus lūžis įvyko globalioje viešojoje erdvėje. Mes įpratę galvoti apie informacijos stoką, o čia susidūrėme su informacijos pertekliumi. Kai kuriems mūsų ne nesugebėjimas su juo tvarkytis, o pats perteklius atrodo problema. Vilniuje virtualiai vakarieniavome su J.Assange‘u, kuris šiemet pagerbtas prestižiniu Marthos Gelhorn žurnalistikos apdovanojimu už kovą su valstybės aparato propaganda – komisijos narių teigimu, visų pirma už tai, kad jis sukėlė visuotinį įtarimą dėl šios propagandos.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, įdomios viešojo intereso gynimo iniciatyvos ateina ne iš žurnalistikos studijas baigusiųjų, bet iš visuomenės aktyvistų, iš informatikų ir tinklo vystytojų, kuriems rūpi skaidrumas ir kuriuos žavi darbas su sudėtingomis sistemomis. Visuomenė jiems atrodo sistema, verta dėmesio. Mes, kaip profesionalūs istorijų pasakotojai, šiandien galime remtis jais, iš jų mokytis, o taip pat ir naudotis jų paruoštais įrankiais, pavyzdžiui, sistema “Ką veikia valdžia”.

Kad Lietuva maža šalis, todėl esą čia nėra sąlygų gerai žurnalistikai, papasakokite Kristinnui Hrafnssonui iš Islandijos, kurioje gyventojų mažiau, nei Kaune. K.Hrafnssonas tris kartus apdovanotas už tiriamąją žurnalistiką, 2010 m.  pripažintas Islandijos metų žurnalistu. Jo parengtas tyrimas apie korupciją didžiausiame Islandijos banke 2009 m. buvo „nuimtas nuo eterio“ likus kelioms minutėms iki transliacijos – bankas pasirūpino teismo draudimu Islandijos viešajam transliuotojui rodyti rizikos analizės ataskaitą, rodančią, kad bankui gresia bankrotas. Šią informaciją į WikiLeaks nutekino pranešėjas. Draudimą žurnalistai apėjo vietoj reportažo rodydami ekrane WikiLeaks puslapį, kuriame ši ataskaita liko prieinama.

Visuomenė pasipiktino draudimu. Vėliau jis buvo atšauktas. Žurnalistas po kurio laiko prarado darbą, bet pasaulio žurnalistų bendruomenei ir Islandijai tai išėjo į naudą. 2010 m. birželį Islandijos parlamentas vienbalsiai priėmė Šiuolaikinės Islandijos žiniasklaidos iniciatyvos (Icelandic Modern Media initiative) nutarimą įpareigojantį vyriausybę įdiegti naują reguliavimą, kuris stiprintų žodžio ir spaudos laisvę, gintų žurnalistus ir pranešėjus.

“Islandija taps priešinga vieta mokesčių rojui, pasiūlydama žurnalistams ir leidėjams vieną stipriausių žodžio laisvės ir tiriamosios žurnalistikos gynybos sistemų pasaulyje“, teigė iniciatyvą iškėlusi žurnalistė ir parlamentarė Birgitta Jonsdottir, kalbėdama ne tik apie Islandijos, bet ir apie kitų šalių žurnalistus –  jie tai daro ir dėl mūsų.  Tikiuosi, kad tą dieną, kai ji ir Kristinn Hrafnsson, dabar kalbantis WikiLeaks vardu, atvyks Lietuvon, mes netilpsime į salę.

Emancipacija

Dar vieną pavyzdį, kaip apeiti bandymus varžyti spaudos laisvę, parodė medikas dr.Audrius Šimaitis ir žurnalistė Genovaitė Privedienė. Susidūrę su tokiais varžymais, jie įkūrė portalą Vakarų Lietuvos medicina. Portalui paskelbus dokumentus, liudijančius kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė bankuose, tarp jų ir Snoro, saugojo 23 mln Lt , buvo pradėtas tyrimas. Nors vadinamojoje „nacionalinėje“ žiniasklaidoje mes dažnai nelinkę domėtis dalykais, kurie vyksta ne Vilniuje, mes, žurnalistų bendruomenė, turime atidžiai stebėti, kuo baigsis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo Jono Sąlygos A.Šimaičiui iškelta baudžiamoji byla. Ligoninės vadovas A.Šimaitį ir portalą apskundė ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, ši pripažino, kad savo publikacijomis portalas etikos nepažeidė. Už drąsą ir viešojo intereso gynimą bei nuoseklų skaidrumo sveikatos apsaugos sistemoje reikalavimą medikas ir publicistas vertas LŽS garbės nario vardo, o portalas – žurnalistinės premijos.

Ką besakytų paspaudimus prie kriminalinių istorijų ar nuogų nuotraukų beskaičiuojantys redaktoriai, Artūro Račo tinklaraščio populiarumas įrodo, jog skaitytojams dar patinka ir principingi žurnalistai. Jeigu žurnalistai ir redakcija nedaro kompromisų su sąžine ir profesine etika, tikrai atsiras, kas tai įvertins. „Bernardinų“ redaktorius Audrius Navickas yra minėjęs, jog skaitytojų pervedama finansinė parama sudaro ženklią dalį portalo pajamų.

Visi šie Lietuvos ir užsienio kolegų darbai ir pasirinkimai yra profesinė pagalba ir padrąsinimas mums. Kaip ir ekonominė krizė. Dėl jos sumažėjo darbo pasiūlymų, ir Žurnalistikos instituto studentai truputį ilgiau pasėdėjo paskaitose. Tai reiškia, jie baigė universitetą gal dar ne visai išgręžti redakcijose ir gal dar ne visai nusivylę. Šiemetiniai absolventai – neeilinis kursas, tą teko girdėti ne iš vieno. Esu tikra, kad prie to prisidėjo ir Mindaugo Nastaravičiaus seminarai pirmame kurse. Perskaityti du bakalauro darbai (abiejų vadovas – Romas Sakadolskis) dar kartą patvirtina, kad į žurnalistiką ateina ne pėsti.  Raminta Jonykaitė pateikia puikių įžvalgų apie žiniasklaidą Prezidento rinkimų metu, o Inga Janiulytė tiria, kaip mūsų darbą ir viešąją erdvę iškreipia ES lėšos, skiriamos „viešinimui“. Tikiuosi, GŽI šią vasarą pristatys bent keletą įdomiausių darbų.

Ekonominis nuosmukis gali duoti naudos visai profesinei bendruomenei. Kuo labiau mus įvarys į kampą, tuo didesnė  tikimybė, kad mes emancipuosimės nuo žiniasklaidos verslo, darbdavių, šnekų apie „rinką“, tuo geriau suprasime, kad neprivalome eikvoti savo jėgų kurdami erdvę reklamai. Internetas niekada nesibaigia ir nesustoja, ar verta savo gyvenimą paskirti produktyviam nelabai  prasmingų dalykų rašymui ir copy-paste’inimui vien dėl to, kad “informacija judėtų” ekrane? Čia ne mūsų darbas. Tegul tie, kam to reikia, nusiperka robotus, žodžių generatorius. Reikia ieškoti naujų būdų dirbti žurnalistais. Vienas jų –  pasitikėti visuomene ir kalbėtis su ja tiesiogiai.

Graikų žurnalistė, politinio naujienų portalo redaktorė Katerina Kitidi 2011 m. metė darbą ir kartu su kolega Aris Chatzistefanou sukūrė du filmus. „Skolokratija“ (2011) tiria Graikijos valstybės skolos priežastis, „Katastroika“ (2012) pasakoja apie viešojo sektoriaus privatizavimą vadinamosiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Internete filmus galite žiūrėti nemokamai. Juos finansavo žmonės, po kelis ar keliasdešimt eurų. Žinoma, Graikija didelė šalis, bet ir mes galime iš jų pasimokyti.  Graikų žurnalistai tikėjo, jog dirba gindami viešąjį interesą,  kad dominuojanti žiniasklaida nepateikia visuomenei svarbios informacijos, ir jie turi tą spragą užpildyti.  Jie nuolatos rengė susitikimus, kuriuose informuodavo visuomenę, ką daro, kiek jau padaryta, kas bus daroma toliau. Iš įmonių ir partijų paramos autoriai nepriėmė.

JAV bankrutavus laikraščiams dalis žurnalistų, pačių stipriausių, nuėjo į universitetus ir ten sukūrė pelno nesiekiančius žurnalistikos centrus, ieškodami finansavimo iš fondų, publikuodami savo darbus nemokamai ir taip vėl įgydami teisę į finansavimą iš viešųjų pinigų. ES finansavimas ne pelno siekiančioms žurnalistų organizacijoms nėra taip gerai išvystytas, bet ar jis bus išvystytas, priklauso ir nuo mūsų – ar mes būsime įsitikinę, kad to reikia.

Minčių daug. Bet mes labai pavargę. Bent jau daugelis mūsų. Taip pirmąjį GŽI susirinkimą ŠMC kavinėje ir įvertino pro šalį ėjusi menininkė. Gal Islandijoj jie viską daro lėčiau ir patiria mažiau streso, be to, jie turi karštas maudykles po atviru dangumi žiemą vasarą. O mums reikia rasti savų būdų kaip tvarkytis su žurnalistų perdegimu.

Tai, ką abiturientai sako apie mus, labai svarbu, bet nesiūlau rūpintis įvaizdžiu. Geriau galvokime apie prasmę, apie tai, ką mums patinka daryti, kodėl mylime savo darbą, kaip jaučiamės jį dirbdami, kas mums trukdo jaustis geriau ir dirbti įdomiau, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Kai mes nesijausime užguiti, kai įvertinsime savo galią, kai perskaitysime savo darbo sutartį ir pagalvosime, ar ji mums tikrai patinka, kai pasitikėsime savimi, pasitikės mumis ir abiturientai. Ar neturėtų intensyvų protinį darbą dirbantys žurnalistai gauti keletą apmokamų šabo mėnesių bent kas dešimt metų? Kad galėtų keliauti, studijuoti, skaityti, nuodugniai ką nors tyrinėti ir kontempliuoti, kad galėtų būti geresniais žurnalistais? Kol emancipacija dar tik vizija, ar nereikėtų pagalvoti apie kolektyvines derybas su darbdaviais šiuo klausimu? Dabar jūs juokiatės. O be reikalo. Mes geriau juoksimės, grimsime į žalingus įpročius, mokėsime savo psichoterapeutams arba keisime profesiją, užuot susivieniję ir pradėję derybas dėl to, ko mums gyvybiškai reikia?

Dėl tų pasikeitimų, kurie įvyko per dešimtmetį, mes su Mindaugu sakome tą patį, tik iš skirtingų perspektyvų. Stiklinė puspilnė ar pustuštė – tai nuomonės, požiūriai, interpretacijos, galima diskutuoti. Svarbiausia – neabejotinas faktas, kad stiklinė vis dar yra. Todėl verta pokalbį tęsti ;).

Flattr this

 >>>>>>> grįžti į pirmąjį puslapį

J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos

Jane Whyatt VU Žurnalistikos institute, foto I.Juodytės, “Žurnalistų pusryčiai”, TILS

Alkoholis ir narkotikai – taip žurnalistai [Jungtinėje Karalystėje] bando ištverti ne tik ilgas darbo valandas, bet ir bjaurius dalykus, kuriuos jie turi daryti”, – sako britų radijo žurnalistė, žiniasklaidos etikos ekspertė ir dėstytoja J.Whyatt. Žurnalistė yra pelniusi apdovanojimų už reportažus apie pažeidžiamas mažumas, priklauso JK Žurnalistų sąjungai (angl. National Union of Journalists), kur kartu su kitais Lygybės tarybos (angl. Equality Council) nariais kuria gaires žurnalistams. Gairės rengiamos norint padėti sąžiningiau, giliau ir be stereotipų rašyti ne tik apie tautines, religines, rasines ar seksualines mažumas, bet ir apie skurde gyvenančius, tam tikromis ligomis sergančius, prievartą patyrusius ar kitaip pažeidžiamus žmones. Žiniasklaidos kokybe suinteresuotos visuomeninės organizacijos siekia, kad etikos gairės taptų redakcijų etikos kodeksų ir vidaus taisyklių dalimi.  Vilniuje J.Whyatt viešėjo Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) kvietimu.

Levisono tyrimas

Susitikime su žurnalistikos studentais Vilniuje kalbėjote apie šiuo metu JK vykstantį Levisono (Leveson) tyrimą, atskleidžiantį [telefoninį šnipinėjimą, kyšius policijai ir kitas] nusikalstamas žiniasklaidos praktikas. Kaip šis tyrimas paveikė Jus?

Turiu pasakyti, kad nesu apklausiama Levisono tyrime, nesu pakviesta kaip liudininkė ar kuo nors kaltinama. Žinoma, buvau pasibaisėjusi tyrimo atskleistos korupcijos ir nusikaltimų mastu, bet turiu pripažinti, kad nebuvau nustebinta. Skaityti toliau “J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos”

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑