Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Deutsche welle“

Čia Audra.

Nuo spalio iki gruodžio pradžios esu Vokietijos nacionalinio transliuotojo DW – Deutsche Welle – stažuotoja. Dėkoju IJP  (vielen Dank!!) ir Daivai Repečkaitei už šią galimybę.

ijp_logo

Kviečiu kartu su manimi stebėti, kaip dirba Vokietijos žurnalistai, kokius pasirinkimo kriterijus ir darbo standartus jie taiko pasakodami apie visų mūsų bendrą tikrovę.

Taip pat rašysiu apie sprendimus, kuriuos krimato* krizės akivaizdoje priima vokiečiai visų mūsų labui.

Tinklaraštį iš DW vis papildysiu iki gruodžio pabaigos.

*krimatas yra klimatas kaip ydingų žmogaus veiksmų pasekmė

2019 11 21 Karlsrūjės modelis

Profesorius Arminas Grunwaldas yra žmogus, kurį labai norėjau sutikti.

Profesorius siūlė interviu daryti Bonoje, kur šiomis dienomis ketino skaityti pranešimą mokslininkams. Bet norėjau pamatyti ir Kalrsrūję (Karlsruhe), kuri garsėja savo viešuoju transportu.

Ir gerai, nes profesoriaus planai pasikeitė ir Bonoje pranešimą skaitys jo kolega.

Žmonių Karlsrūjėje gyvena panašiai kaip Kaune. Čia veikia seniausias Vokietijoje technikos universitetas.

Transportas, dėl kurio nesuki galvos 

Kad patikrinčiau, ar tikrai tas transportas toks geras, nakvynę susiradau kaime, gal 15 km nuo miesto.

csm_KVV-Liniennetzplan_Bus-und-Schiene_Karlsruhe_6ee2caea0c.png
taip gražu, galima visą dieną tik ir važinėtis

Ir jūs taip darykit, jei turėsit reikalų Karlsrūjėj. Mažam miestely labai gerai išsimiegosit, o surasit tuos miestelius labai lengvai. Atvykau į stotį naktį, po maždaug 40 min. buvau kaime, dviem traukinukais už 3,60 EUR, vienas bilietas visai kelionei, o ryte centrą pasiekiau per pusvalandį be persėdimų.

Iš visų visuomeninio transporto programėlių, kurių esu prisidiegusi į telefoną, Karlsrūjės man pati patogiausia.

Sistemos architektas inžinierius dr. Dieteris Ludwigas, vadinamas tramvajų popiežiumi, laikėsi nuostatos, kad ne žmonės turi eiti prie traukinio, o traukinys turi atvažiuoti prie žmonių.

Padaryk, kad žmonėms būtų patogu – nereikės agituoti, pamokslauti apie CO2 ir viešo transporto privalumus.

tuscias.jpg
tuščias šią akimirką, bet veikia kaip būtina garantija, kad kiti bus pilni

Toks progresyvus jis buvo jau prieš kelis dešimtmečius.

Todėl Karlsrūjėj lengvuoju geležinkeliu, kurį bendrai galėtume vadinti tramvaikiniu (tramvajus/traukinys) lengvai gali pasiekti atokiausius kampus, gražiausius kraštovaizdžius.

Traukinukai (nes tokie labai maži) važiuoja dažnai, todėl nereikia sekti laikrodžio, kada čia bus kitas, gali gyventi kaime, dirbti mieste, automobilis nereikalingas. Nereikia sukti galvos, ar spėsi parvažiuoti iš darbo ar koncerto, svarbu susisukti iki vidurnakčio.

Naktinis traukinukas beveik tuščias ir atlieka garantinę funkciją – kadangi jis patikimai kursuoja pirmyn-atgal ir vėliu metu, tai daugiau žmonių važiuoja dienomis – tie žmonės, kurie Lietuvoj važinėtų automobiliais, nes žinotų, kad jeigu susivėlins nebus kaip grįžti.

Vilniuj – bent miesto ribose – troleibusai puikiai galėtų taip veikti. Tik reiktų troleibusus padaryti prioritetu. Ir tinklo, jis pigesnis, nei bėgiai. Ir kad jie važiuotų normaliu dažnumu.

To pasiektume apriboję Vilniaus savivaldybės darbuotojams, tarybos nariams ir viešo transporto valdytojams galimybes važinėti automobiliais.

dvirkos.jpg
jeigu neturi savo, visada gali pasiskolinti viešą, kuris yra visuomeninio transporto sistemos dalis

Vokietijoje septintame-devintame dešimtmečiuose miestų viešąjį transportą buvo ištikęs trumparegiško optimizavimo vajus, kai mažėjant keleivių mažėjo ir tramvajų, juos pakeitinėjo autobusais. Dabar turbūt apsimokėjimą skaičiuoja kitaip.

Ir, žinoma, per dviračius Karlsrūjėje vos gali prasibrauti.

Beje, apie dviračius. Bonoje žmonės pagerino dviratį. Apie tai – kitą kartą.

Anglies amžiaus pabaiga

Profesorius Arminas Grunwaldas yra  fizikas ir technologijų filosofas, Vokietijos Bundestago Technologijų vertinimo biuro vadovas.

Biure dirba ekonomistai, mokslininkai ir keletas filosofų. Jie nuolatos pateikinėja politikams ataskaitas, kas būtų, jeigu būtų. Įtikinti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio dėl rusiškų dujų nepavyko, bet į kai ką politikai atsižvelgia, ypač jei pasitaiko vadinamasis galimybių langas.

Klimato krizė tą langą praktiškai atplėšia.

Grunvald
prof. Arminas Grunwaldas, fizikas ir technologijų filosofas

Jei dirbate universitete, parašykite prof. Arminui Grunwaldui ir pakvieskite jį savaitei, dvi-trys profesoriaus paskaitos tiek griežtųjų mokslų, tiek filosofijos studentams būtų didelė dovana.

Technikos institutas.jpg
į darbą prof. A, Grunwaldas atkeliauja viešu transportu

Energijos išteklių pakeitimą atsinaujinančiais, iškastinio kuro atsisakymą, energiewende prof. A. Grunwaldas mato kaip socio-techninį, socio-ekonominį procesą.

Mūsų jausmai čia ne mažiau svarbūs, nei technologiniai sprendimai.

Profesorius labai domisi mūsų regionu, jo tėvai yra kilę iš dabartinės Lenkijos teritorijos, kuri anksčiau buvo Rytų Prūsija.

Kalbėjome apie technologijų vertinimą, anglies pabaigą, ateitį ir optimizmo pagrindą. Išgirsite ir galėsite perskaityti netrukus.

Profesoriaus namai – Kiolne, už 300 km nuo Karlsrūjės. Namie profesoriaus šeima turi vieną nedidelį automobilį, bet darbiniais reikalais jis keliauja visuomeniniu transportu.

2019 11 14 Laisvė pasisamdyti ir Rumunijos miškai

M. yra laisvai samdoma radijo žurnalistė.

Tikslesnį lietuvišką atitikmenį frazei “freelance journalist“ dar reiktų sugalvoti.

Radijo pasakojimą (fyčerį) ji daro visuomeniniam transliuotojui. Pasiūlė, jiems įdomu, paims. Pasakojimas apie Penktadienių vardan ateities (Fridays for future) judėjimą Slovėnijoje, kurio aktyvistai, vokiečių nuostabai, pasisako už atominę energetiką.

Keli pašnekovai, garsai, penkios-šešios minutės. Rašyti tekstą ir montuoti M. gali prisėsti tik vakarais, nes dieną dirbam konferencijoj. Interviu ir garsai surinkti anksčiau, Slovėnijoje.

Canva - Silver Laptop Near Notebook and Smartphone on Table
per pastaruosius mėnesius įsitikinau, kad laisvai samdomas žmogus yra savo darbo įrankių vergas. sugedo technika — net nepasisamdysi. foto Negative space

Per tris vakarus rašymo ir perrašymo pasakojimas sutrumpėja nuo septynių minučių iki reikiamos pusšeštos. Už tiek M. gaus 365 eurus, ir dar po 20 eurų už kiekvieną nuotrauką, kurią radijas panaudos internete. Radijo įkainiai laisvai samdomiems žurnalistams yra fiksuoti pagal minučių skaičių.

„Dirbau tris dienas, tai tik po šimtą su trupučiu už dieną išeina, mažoka kaip už tiek darbo“, — sako M. Pridės nuotraukų kuo daugiau.

Kiek verta Jūsų diena?

O tuo metu Rumunijoje 

Klimato krizė Vokietijoje yra visų puslapių tema — politikos, ekonomikos, mokslo, sveikatos, švietimio, kultūros, pramogų, gyvenimo būdo, maisto, mados, net sporto — ekstremalaus karščio bangos apsunkina dalyvavimą varžybose, kurios vyksta lauke, o kartais jų išvis neįmanoma surengti. Rumunijoje, panašiai kaip Lietuvoje, klimatas dar aplinkos temų rezervate, o aplinkos klausimai žmonėms rūpi trečioj vietoj, po sveikatos ir švietimo sistemų problemų.

Taip mums su dar vienu laisvai samdomu žurnalistu T. paaiškina rumunai, su kuriais susitinkam vakare sužinoti daugiau apie tai, kas ten vyksta su tais Rumunijos miškais. 

Nelegalūs miškų kirtimai Rumunijoje nėra pamatuoti. Aplinkos aktyvistai spėja, kad per metus nelegaliai iškertama apie 20 milijonų kubinių metrų. Tiek medžių per metus pagamina deguonies kiekį, kurio užtektų keturiasdešimčiai milijonų žmonių.

Canva - Rarau Mountains in Romania
Miškai Rumunijos kalnuose, foto danfador

Medžiai kertami ir saugomose teritorijose, naikinama sengirė. Žmonės, bandantys stabdyti kirtimus, susiduria su spaudimu, gasdinimais ir smurtu. Miškininkų profsąjunga skelbia, kad per pastaruosius šešerius metus šeši miškininkai dėl to žuvo, 650 buvo sumušti. Dvi mirtys — pastaraisiais mėnesiais.

Mūsų pašnekovai sako, kad smurto skaičiai daug didesni, nes pavieniai žmonės, gyvenantys prie miškų ir bandantys priešintis kirtimams, neturi profsąjungos, kuri rinktų ir skelbtų statistiką.

T. yra labai geras žurnalistas. Kolegė iš DW rusų redakcijos išvertė jo straipsnį apie ES direktyvą dėl technikos ilgaamžiškumo į rusų kalbą ir pasidalino rusiškoje DW feisbuko paskyroje. Dauguma įrašų toje paskyroje sulaukia iki šimto patiktukų, du šimtai tai jau labai daug. O šitas straipsnis patiko daugiau nei 1300 žmonių.

Screenshot from 2019-11-15 00-09-35

Taip parašyti apie ES direktyvą yra žurnalisto meistrystė, laisvai samdomo ar etatinio.

Važiuodama iš susitikimo Kiolne atgal į Boną galvoju apie Rumunijos miškus.

Rumunijoje aktyviai veikia Austrijos medienos įmonės. Jos kratosi įtarimų nelegaliai kirsto miško supirkimu. Rumunai sako, kad žurnalistams labai patrauklu rašyti apie blogiečius Vakarų kapitalistus, naikinančius Rumunijos miškus, bet tai pernelyg supaprastintas tikrovės vaizdavimas. Reikia atidžiau ir iš arčiau pažiūrėti, kaip veikia platus pasipelnymo tinklas, kuriame gali aptikti ir paprastų šeimų, taip kuriančių sau gerovę, ir politikų, ir dvasininkų, kurie per pamokslus sako, jog Dievas nenori, kad apie nelegalius kirtimus žmonės pranešinėtų policijai.

Pusė Rumunijos miškų — privatūs. Stambiausias privatus savininkas — Ikea. Neatspėtumėt, iš ko pirko.

Ir kur mes tuos miškus sudedam, Rumunijos ar Lietuvos. Į fanerines spintas, europaletes, į Kiniją nusiunčiam ar Skandinaviją.

T. kelis kartus primena, kad aktyvistai yra pašnekovai, o ne aš. Teisinuosi, kad Lietuvoj žmonės turi paididntą jautrumą medžių klausimais, medžius mes linkę ginti labiau, nei žmones. Paskui sako, kad Vokietijoje tokių miškų, apie kuriuos pasakoja rumunai, iš viso nebėra. Taip liūdnai sako.

#EuroposPlaučiai

2019 11 05 Robotai veikia iš ateities 

Kuo daugiau per šias savaites sutinku kitų šalių žurnalistų ir paklausau, kaip gyvena jų redakcijos, tuo aiškiau, kad žurnalistų išsilaisvinimas nuo žiniasklaidos vadybininkų yra būtinas ir neišvengiamas.

Ta emancipacija jau yra prasidėjus, ji kol kas fragmentiška, bet įkvepianti.

Jeigu čia būtų ne gyvenimas, o mokslinės fantastikos filmas, galima būtų pamanyti, kad robotai, kurie ateityje perims masinės informacijos sklaidos valdymą, rado būdą keliauti laiku, ir atvyko į mūsų dabartį, kad kuo anksčiau pradėtų žurnalistikos automatizavimo darbus.

Canva - Gray Toy Robot
foto ergoneon

Kadangi robotai žmones vis dar gąsdina ir pasirodyti tikraisiais savo pavidalais negali, tai veikia apsimetę žmonėmis-vadybininkais.

Vadyba yra svarbiau nei žurnalistika 

Nes žiniasklaidos vadybininkai dažniausiai gauna didesnius atlyginimus nei žurnalistai.

Labai dažnai jie samdomi trumpam laikui, keleriems metams. Labiausiai vertinami tie, kurie savo CV turi kelis įrašus apie ko nors sujungimą, sumažinimą ir pertvarkymą. Jie gali būti sujungę kepyklas ar energetikos įmones, nesvarbu, juk jungimas ir optimizavimas yra principas, kuris galioja visoms sistemoms.

Vadybininkai dievina permainas, nes jeigu nėra permainų, tai kam jie. Naujovės yra gerai, juk naujas telefono modelis visada geresnis, nei senas.

Dažniausiai jie nepatiria savo pertvarkų pasekmių, viena vertus, dėl to, kad būna trumpai, antra vertus, nes pertvarko ne savo darbą, o kitų.

Vadybininkai mėgsta susirinkimus 

Tradicinis susirinkimas žiniasklaidos įmonėje, kuri pateko į šių robotų rankas, yra maždaug toks.

Darbuotojams primenama, kad jau keletą metų vyksta pertvarka.

Canva - Wall-e Robot Cute Toy
foto 3888952

Pranešama, kad vieni rodikliai blogėja, tai žurnalistų problema ir įrodymas, jog reikia radikalesnių permainų, o kai kurie gerėja, tai čia vadybininkų sprendimų nuopelnas.

Kuris nors žurnalistas, dažniau vyresnio amžiaus, primena, kad jau prieš keletą metų sakė, jog ta pertvarka suardys planavimą ir darbą, atsiras spragų ir bus būtent tokių blogų rodiklių.

Vadybininkai pakelia po antakį ir sako, kad permainų nereikia bijoti, keistis reikia visiems, ir susiimti.

Tada aptariamos naujienos.

Pasamdyta už daug nulių po skaičiaus konsultacinė firma ištyrė pertvarką ir pateikė dviejų šimtų puslapių ataskaitą bei rekomendacijas.

Konsultacinė firma už didelius pinigus pasakė, kad pertvarka vyksta blogai. Yra spragų.

Žurnalistai žiūri pro langą. Jie sakė anksčiau už pigiau.

Vadybininkai pakartoja, kad keistis reikia visiems, todėl dabar parengtas naujas pertvarkos etapo plano projektas, su kuriuo žurnalistai bus supažindinti palaipsniui.

Pagrindiniai robotų pertvarkos bruožai 

Žurnalistai tokiuose susirinkimuose vadinami ne žurnalistais, o darbuotojais.

Pertvarkos visada yra iš viršaus į apačią, niekada pagal žurnalistų prašymus ar poreikius.

Nuolatos keliami klausimai, ar žurnalistai ne per mažai dirba.

Niekada nekeliamas klausimas, ar žurnalistai ne per daug dirba, ar ne per mažai jie uždirba, ar ne per daug yra vadybininkų.

Aptarnaudami pertvarkos mašiną, žurnalistai greta savo darbo turi skirti laiką lentelių ir klausimynų pildymui, nes vadybininkai norėtų apskaičiuoti, ką žurnalistai veikia ir kaip jie tai, ką daro, galėtų padaryti greičiau. Juk visada galima padaryti greičiau tai, ką darai.

Jeigu negali vadybininkui paaiškinti, ką darai darbo metu, tai gal tu ir nedirbi? Kad negali paaiškinti, tai čia tikrai tavo problema, ne vadybininko suvokimo, nes vadybininkas gali paaiškinti, ką jis dirba. Jis tave vadybina.

Tas nuolatinis erzinimas ir įtampos kėlimas vargina žurnalistus ir trukdo jiems, bet pamažu tai tampa kasdienybe, darbo dalimi.

Gerų dalykų gerinimas 

Canva - null (1)
nuotrauka geralt

Kadangi žurnalistai yra inteligentiški žmonės, tai nemėto rašiklių į vadybininkus ir kantriai išklauso visokias pseudoidėjas

Pavyzdžiui, kad reikėtų ištrinti ribas tarp radijo, televizijos ir interneto.

Tai vadinasi konvergencija ir yra pristatoma kaip labai inovatyvus dalykas.

Kai sakoma „konvergencija“, kalbama ne apie techninę konvergenciją, kai žmogus telefonu radijo klausosi, o apie vertimą žurnalistų dirbti vienu metu kelioms skirtingoms medijoms.

Nieko čia inovatyvaus, ta pasaka sena, vadinasi „Pelenė“, apie žmogų, kuriam sukrauta gausybė darbų. Tai sugalvojo ne žurnalistai, kurie norėjo daryti viską, o vadybininkai, norėdami sumažinti kaštus.

Kam mokėti TV grupei, radijo žurnalistui ir dar interneto žurnalistui, jeigu viską gali padaryti vienas žmogus?

Žinoma, kad jis gali padaryti, o ypač ji. Bet dirbant tokiu režimu kai kurie dalykai apskritai nebus daromi.

Dar viena inovacija yra auditorijos kūrimas. Žurnalistas turi kurti ne laidas ar tekstus, bet savo auditoriją, jis turi kovoti pasitelkdamas internetą, uždaužyti tą auditoriją savo pranešimais apie ką tik sukurtą produktą. Tarsi neegzistuotų informacijos perteklius ir informacijos gurklys.

Dar vienas ribų ištrynimas vyksta tarp naujienų skyrių ir tų, kurių žurnalistai užsiėmė platesniais horizontais ir gilesne analize.

Kadangi naujienų skyriai vos spėja aptarnauti politinį ir verslo PR bėgdami paskui pranešimus spaudai, vadybininkai kreipiasi į tuos, jų požiūriu, dykaduonius horizontų stebėtojus ir klausia, gal pagaliau jie galėtų padirbėti, laikas – pinigai.

Canva - Wooden Robot
foto Kaboompix.com

Vadybininkams atrodo, kad naujienų ir horizontų perskyra yra dirbtinė ir dinamiškame pasaulyje, kuriame visi skuba neturi prasmės.

Į paaiškinimą, kad šios dvi žurnalistikos sritys ne be reikalo išsivystė į skirtingas puses, kad jos turi skirtingus tikslus, viena stengiasi kuo labiau supaprastinti pasaulį, kita – parodyti, koks sudėtingas jis yra, jie pakelia dar vieną antakį.

Robotus reikia suprasti 

Niekada jokie ponai nepagerino gyvenimo savo tarnams iš gailesčio ar supratimo, jie tai darė tik spaudžiami. Kažin kokiu būdu žiniasklaidos vadybininkai perėmė žurnalistikos ir žurnalistų valdymą, dabar jau nėra prasmės tikėtis malonių nei iš jų, nei iš gamtos. Reikia juos geriau suprasti ir emancipuotis.

Jie turi gerą tikslą, vienintelį – lengvinti žurnalistų gyvenimą. Robotai daro tai pagal savo supratimą.

Galima sakyti, jog jie atėjo iš ateities mūsų išvaduoti.

Paklausius skirtingų šalių žurnalistų ir pastebėjus keletą susirinkimų, nesu tikra, ar reikia gaišti laiką aiškinant žiniasklaidos vadybininkams, kiek laiko reikia straipsniui ar laidai, ir kaip tai yra padaroma.

Galbūt neverta laukti ateities ir tokią žurnalistiką, kurios nori žiniasklaidos vadybininkai, reikia palikti robotams.

Gal taip ir bus, o žurnalistai turės užsiimti kitais dalykais, susikurti žurnalistikos rėmus ir strategijas iš naujo. Geriausia – be žiniasklaidos vadybininkų.

2019 11 04 Žurnalistai šoka tango 

Deutsche Welle (DW) yra mokesčių pinigais finansuojamas visuomeninis Vokietijos transliuotojas, kuriame dirba apie pusantro tūkstančio etatinių darbuotojų ir dar tiek pat žmonių, neturinčių nuolatinio kontrakto.

Jie bendrai vadinami neetatiniais arba laisvai samdomais. Dalis jų dirba čia ilgai ir nuolatos, tik mažiau valandų, nei etatiniai. Dalis laisvai samdomų turi sutartis, pagal kurias gauna apmokamas atostogas, taip pat jiems atlyginama už dienas, kai jie serga.

Kita dalis turi prastesnes sutartis, bet turi socialinį draudimą, o dar viena dalis atlygį gauną už konkretų darbą, pavyzdžiui, reportažą.

Yra dar būriai savanorių ir įvairių rūšių praktikantų.

DW rengia medžiagą trisdešimčia kalbų. Jeigu norėtumėte DW klausytis vokiškai, bet suprantate tik truputį, galite klausytis lėtų žinių (Langsam gesprochene Nachrichten).

Arba galite vokiškai mokytis per DW su hiphopo grupe.

 

Nesu tikra dėl šito klipo, ar tikrai tai mokytojai labai patinka tas dėmesys. Hiphopas, serialai, pratimai, skaitiniai ir kiti mokymosi įrankiai pradedantiesiems ir pažengusiems patogiai sudėti DW internete. 

Vaizdas

Televizijos produkcija daugiausiai kuriama Berlyno studijose, bet yra studijų ir Bonoje.

DW surengė mums ekskursiją, galėjom pamatyti kaip trys robotai aplink televizijos laidos vedėją sukuria viską, ne tik naujienų vaizdus už jo nugaros, bet ir medines grindis studijoje.

televizijoje
įlindome į televizorių

Kartu su robotais (vienas stebi laidos vedėją ir į jį reaguoja kameromis, antras duoda vaizdus, trečias nuolatos iškirpinėja žurnalistą iš realybės ir deda į vaizdus) įrašinėjant šią naujienų laidą, kuri simuliuoja gyvą eterį (near to live, toks formatas) dirba dar dešimt žmonių – viena mergina prižiūri, kad bevažinėjančios kameros nesusitrenktų, kita stebi, ar nereikia žurnalisto papudruoti, dar keli dirba kitame kambaryje užtikrindami, kad vaizdai ir garsas būtų sklandžiai perduodami, prižiūri suflerį, stebi, kad žurnalistas nepadarytų klaidų.

Dešimt nežurnalistų ir dar grupė žurnalistų bei operatorių padaro pusvalandinę laidą. Ambicija tų laidų turėti 30 kalbų, bet kol kas tai per brangu.

DW turi penkis tūkstančius partnerių pasaulyje, kurie naudoja jų sukurtas laidas. Jos perduodamos visaip, ir kabeliais, ir palydovais, ir antenomis.

Garsas

Jeigu televizijai čia reikia mažiausiai dešimties žmonių, kad laida būtų ištransliuota, radijui užtenka poros – žurnalisto ir techniko. Žinoma, niekas čia nesistengia daryti viską bado režimu, svarbu kokybė, o minimaliomis priemonėmis jos neišlaikysi.

prasom tylos
kaip ir visam pasauly, prie radijo studijos parašyta „ša!“

Garsinės laidos kuriamos Bonoje.

Stebėjome tiesioginės laidos suahili kalba transliacija. Ją pertransliuoja DW partneriai ten, kur daugiausiai žmonių, kalbančių suahili – ji yra pirma kalba 25 milijonams žmonių, o dar maždaug 40 milijonų ja kalba kaip antrąja Tanzanijoje, Kenijoje, Ugandoje, Kongo Demokratinėje respublikoje ir Madagaskare.

Transliuojant valandos laidą dirbo keturi žmonės.  Prie pulto – garso inžinierius, šalia jo – redaktorė su laidos scenarijumi rankose.

Sėdėdami prie pulto už stiklų jie mato dvi atskiras studijas, vienoje sėdi žinių žurnalistas, kitoje – laidos vedėja.

Dar buvo žurnalistų parengtų medžiagų, tai bendras žmonių kiekis valandos laidos grupėje viršija dešimt.

Technikas nesupranta suahili ir daugumos kalbų, kuriomis čia rengiamos laidos, bet, kaip ir viso pasaulio radijuose, puikiai skaito gyvame eteryje dirbančių žurnalistų gestų kalbą, pamojo – leidžia šaukinį, pamojo – leidžia įrašą.

Kai žurnalistas baigia žinias ir prasideda laida, jis sėdi prie whatsapp’o, būtent šiuo kanalu ateina klausytojų reakcija. Įdomiausius ir vertingiausius komentarus jis perduoda laidos vedėjai. Ekskursijos gidė H. sakė, kad whatsappas pakeitė telefoną, kuriuo anksčiau klausytojai skambindavo į studiją.

Centrinė aparatinė 

Centrinėje aparatinėje trys inžinieriai prižiūri, kad visos transliacijos vyktų kaip reikiant. Tiek kanalų, tiek programų, radijas, tv, atrodo, reikia labai daug ką stebėti. Inžinieriai sakė, kad įmanoma, vaizdus jie nuolatos mato ekrane, o radijus irgi mato ekranuose be garso.

Iš tikrųjų viską stebi robotai, jie pasakys, jeigu kas negerai, o tada jau inžinieriai skambins Dubajui, Berlynui ar dar dar kam nors ir išsiaiškins, kodėl negerai.

Bet, sako, jeigu labai lyja, ir staiga vaizdas iš palydovo ima strigti, tai mes niekam galim ir neskambinti, čia dėl lietaus, tuoj viskas bus gerai. O prieš savaitę buvo sukeltas ant kojų Dubajus, bet paaiškėjo, kad viename Bonos priemiesčių Bad Godesberge kelininkas netyčia nukirto du kabelius.

Ar darbas kelia stresą? Nelabai, nes mes dirbame kasdien, jeigu kasdien turėtum dirbti strese, tai kas jau čia ir būtų, – sako inžinierius R., kurio hobis – argentinietiškas tango, jis yra DW tango klubo koordinatorius.

Dainos, šokiai, sportas, joga, meditacijos ir masažai 

Rūsyje darbuotojai gali sportuoti ir kitaip aktyviai ilsėtis. Prie valgyklos kabo ilgiausias įvairių sporto ir kitų laisvalaikio veiklų sąrašas, kur gali rasti koordinatoriaus telefoną ir prie tų klubų prisijungti.

nugaletojai
DW darbuotojų sporto pasiekimai

Krepšinis, tango, golfas, joga, tenisas, choras, boksas, tai či, kas tik nori. H. sako, kad buvo ir pilvo šokių klubas, jai labai patiko lankyti, bet dabar nėra.

Treniruokliais, dviem salėmis ir dušais darbuotojai naudojasi nemokamai. Suburti veiklos klubą gali bet kas. Jeigu samdomas mokytojas (pavyzdžiui, tango), DW jam  moka, klubo dalyvių mokestis labiau simbolinis.

automobiliai
darbuotojų garažas

Mažesnėje salėje galima medituoti. Ypač populiarūs užsiėmimai kur žmonės mokosi pratimų nugarai – praverčia, kai daug sėdi. Yra galimybė užsisakyti ir masažą.

A., vyriausioji aplinkos ir pasaulio pažangos temų žurnalistė, kurios kabinete sėdžiu, dainuoja chore. Sakė, kad dainuoja visokiausiomis kalbomis, net estiškai, o lietuviškos dainos dar neturi.

guminukai.jpg
įkalčiai

Šis tinklaraščio įrašas yra akivaizdžiai nupirktas DW už keturis korporacinius veganiškus guminius meškiukus.

Visi nori būti geri, niekas nenori būti blogas

z-16438-hj_460x621
kaip išaiškinti vaikams, kas yra teisingumas?

Tai yra pagrindinė žinia, kurią parsivežiau iš keturių dienų žurnalistų seminaro Berlyne.

Keliauti iš Bonos į Berlyną autobusu užtrunka 10-11 valandų. Traukiniu gali būti greičiau, bet brangiau, nebent turi specialią kortelę, perki bilietus labai anksti arba tavo darbovietė turi sutartį su geležinkeliais.

Kartais skristi yra pigiau, nei važiuoti traukiniu.

Bet kas gi skris, kai jau tiek prisikalbėjom apie neskraidymo gerumą. D. į Berlyną autobusu atvažiavo iš Rygos. Autobusas Lenkijos laukuose sugedo, teko palaukti penkias valandas, kol atvyko kitas, bet ji nesigaili.

Berlyne susitikom visi, šiemet gavę IJP (Internationale Journalisten-Programme) pasaulio gerinimo žurnalistikos stipendiją, gal dvidešimt žmonių iš Vokietijos, Slovakijos, Slovėnijos, Čekijos, Kroatijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Vieni labiau iš naujienų, kiti iš verslo, mokslo, aplinkos, energetikos, tiriamosios ir kitų žurnalistikos sričių.

P., pavyzdžiui, iš žurnalo, skirto 8-12 m. vaikams, Dein Spiegel

Tai naujienų žurnalas, jie rašo apie viską, apie ką rašo ir tikrasis Spiegel: apie politiką, rinkimus, energetiką ir, žinoma, apie klimato kaitą.

„Nes jauniems žmonėms klimatas yra labai svarbi tema“, – šitą frazę iš skirtingų žmonių, žurnalistų, mokslininkų, aktyvistų ir institucijų atstovų, šiomis dienomis girdėjau gal kokį šimtą kartų.

Žinoma, sako P., neapseinam ir be meilučių žvėriukų, reikia ir jų, ypač kai sudedam pirmus puslapius ir suprantam, kad vaikams šita informacija bus gana slegianti.

Interviu dažniausiai daro patys vaikai. Jie rašo į redakciją, sakydami, ką norėtų sutikti ir pakalbinti, į tuos norus atsižvelgiama.

Nežinau, ar dėl tokių žurnalų, ar dėl kitos priežasties, paaugliai čia tokie protingi ir turi tiek klausimų apie viską!

Sąmoninga pusiausvyra

Vienas įdomiausių per šias dienas sutiktų pranešėjų buvo dr. Thomas Bruhn iš Pažangiųjų tvarumo tyrimo studijų instituto Potsdame, IASS.

kur ribos tarp jūsų, gamtos ir technologijų? (žr. Bruno Latour)

Thomas pasakojo, kad kai rinkosi, ką studijuoti, galvojo apie psichologiją. Bet tai atrodė pernelyg neapibrėžtas laukas. Tada gal muzika, fortepijonas. Bet, sako, tuo metu aplink buvo tiek daug talentingų jaunų pianistų iš Rusijos ir Kinijos, kurie dirbo kasdien po dešimt valandų, jam toks gyvenimas neatrodė patrauklus. Tai jis pasirinko fizikos studijas, o daktaro lapsnis – nanotechnologijos.

Tokia prabanga matyti tikrai tarpdisciplinį/transdiciplinį mokslininką, kurio gyvenimo tikslas yra padėti visiems aplink – visų pirma, politikams, mokslininkams ir aktyvistams – susikalbėti ir nusiraminti, tai yra, gyventi tvarius gyvenimus, sąmoningus, nes perdegusių žmonių ambicijos „sutaisyti“ klimatą ar pasaulį nebus veiksmingos.

Jo pranešimas vadinosi „Sąmoningumas kaip būdas būti jautesniems klimato kaitai (Mindfulness as a Pathway to Greater Climate-Sensitivity)“.

Greta savo tyrimių (atmosfera) jis organizuoja įvairiausius susitikimus, į kuriuos stengiasi sukviesti skirtingai mąstančius ir kalbančius žmones, ir sako, kad kartais tikrai nelengva tuose susitikimuose būti, nes visi tikrinasi savo el. paštus, kol kiti kalba, ir įsijungia tik kai patys pradeda kalbėti režimu „dabar aš jums pasakysiu, kaip viskas yra iš tikrųjų“.

Nuo 2016 yra vienas iš AMA projekto (A Mindset for the Anthropocene, Antropoceno mąstysena) vadovų. Skirtingų sričių mokslininkų grupė siekia suprasti, kaip tam tikrų mąstymo ir suvokimo būdų, kaip, pvz., sąmoningumo ir atjautos, lavinimas galėtų padėti tvariam gyvenimui.

Vokietijos Rytis Juozapavičius , tik fizikas.

2019 10 22 Kiek reikia žmonių, kad radijas būtų geras?

Radijas visur radijas, bet yra skirtumų.

radijo studija

studija pokalbiams ir monologams

Daugelį laidų čia daro žmonių komandos.

Tarkim, 29 minučių žurnalinė šios savaitės laida apie pasaulio sveikatos iššūkius, kurios planą matau prieš save, susidės iš keturių segmentų, trys iš jų bus pasakojimai (apie disleksiją, klinką Pietų Afrikoje, abortus Maroke), vienas – interviu.

Tai jau mažiausiai keturi žmonės (bet iš tikrųjų gali būti ir daugiau, nes prie vieno kelių minučių gabaliuko gali dirbti keli), o penkta yra laidos vedėja ir pagrindinė koordinatorė N., kuri dirba neatsitraukdama nuo kompiuterio, skaito, rašo, galvoja, skaito, rašo. Tai jos šios savaitės darbas. Praeitos savaitė savaitės laidos autorė A. šią savaitę laidos neturi, ruošiasi kitos savaitės pusvalandinei laidai.

Montavimas, muzikos ir garsų parinkimas irgi nebus vienos laidos vedėjos rūpestis, ji dirbs kartu su garso režisieriais, čia jie vadinami multimedijų technikais. Paskutinis žodis – jos.

Ar yra žmonių, kurie dirbtų taip, kaip Lietuvoje įprasta, kad laidą daro žmogus-orkestras, kuris yra viskas – prodiuseris, reporteris, vertėjas, montuotojas, garso režsierius?

Podkastas skubantiems

„Aš esu viskas“, – sako K.U., patyręs ekonomikos žurnalistas. Ekonomikos laida, kurią jis rengia, jau keletą metų yra tinklaidė (podkastas), radijo laidos eteryje nėra. Laida internete atsiranda kiekvieną darbo dieną, trukmė – 15 min.

Prenumeruoti galima per Google Podcast, Abo, Spotify, iTunes arba per RSS.

Per tas minutes klausytojas išklauso 4 trumpus pasakojimus įvairiomis ūkinėmis temomis. K.U. sako, kad orientuojasi į klausytoją, kuris laidos klauso kur nors greitai eidamas laiku, kuris jam patogus.

Tądien du iš keturių pranešimų buvo apie automobilius. „Parinkau juos, nes automobiliai vokiečiams labai įdomu, – sako K.U., – nes mes gaminame daug automobilių“.

montavimas

montuoja vidurinysis, pradedantis garso technikas

Nors ir yra pagrindinis laidos rengėjas, sakyti, kad jis yra „viskas“ kaip Lietuvoje, būtų netikslu. Tuos keturis pranešimus K.U. ir jo kolegos (laidą rengia pasikeisdami) ištraukia iš tokio radijo pasakojimų baseino, prie kurio priėjimą turi visos vokiškos stotys. Jo darbas – išsirinkti, sudėlioti ir eteryje pristatyti.

Įžengę į aparatinę, patenkam į vyno aromatų jūrą. Čia kątik kitas kolega kartu su garso technikais gamino vyno burbuliukų garsus. Atkimšti keli buteliai, nes skirtingos rūšys skirtingai skamba.

K.U. studijoje perskaito tekstą, technikai iškart jam beskantant montuoja – deda šaukinius. Pabaigęs grįžta į aparatinę ir stebi, kaip garso technikai baigia montavimą, vis paprašydamas savo ar žurnalistų tekstą paslinkti milisekundę kairėn ar dešinėn, lygiai kaip ir mes darom. Klausytojas gal ir nejaus, bet jam bus komfortiškiau klausytis.

Technikai

Daugiau apie techninius reikalavimus sužinau per mokymus, kuriuos man veda multimedijų technikas S.

Kaip ir daugelis garso inžinierių, jis gana skeptiškai vertina žurnalistų sugebėjimus montuoti, ir labai stebisi, kad kai kurie žurnalistai neprisipažįsta, kad nemoka, jau geriau ko nors ten primarmaliuos ir atsiųs jau sumiksuotą kūrinį, kurio neįmanoma pataisyti, užuot atsiuntę atskirais garso takeliais ir paprašę pagalbos.

Bet daugelis prašo, tiksliau, vidinėje sistemoje atsiunčia užduotis technikams. Technikai gali sumiksuoti ir vieni, o gali dirbti ir pasisodinę žurnalistą pašonėj.

S. mano, kad jo padarytas miksas turi būti daug geresnės kokybės, nei žurnalisto, nes jeigu jis padarytų tik taip, kaip žurnalistas gali, tai kokia prasmė tam žurnalistui siuntinėti savo darbus jam?

72991501_465853957361736_4156659427694346240_n

taip radijo pasakojimas atrodo darbinėje stadijoje

S. yra muzikantas, groja būgnais regio grupėje, ir turi labai gerą ausį. Jam atrodo, kad techniškai netvarkingų momentų, kurių neturėtų būti eteryje, DW pasitaiko kasdien. Nepalyginamai daugiau, nei kitose Vokietijos radijo stotyse. Taip yra todėl, kad kitos radijo stotys daugiausiai transliuoja steriliose studijose įrašytus dalykus, o DW eteryje daug telefoninių intervių iš šalių, kur telefono linijos nėra labai geros.

Jis labai nustemba, sužinojęs, kad garso režisieriai ir multimedijų technikai, galintys miksuoti garsiškai turtingus kūrinius, Lietuvos radijo stotyse gali būti sunkiai randami, kad dažniausiai viską sumontuoja ir apgarsina patys žurnalistai.

Paaiškinimas tikriausiai būtų, kad technologinis virsmas Lietuvoje vyko kartu su ekonominiais sunkumais.

Pridėkime dar mums būdingą norą padaryti viską kaip galima pigiau.

Technikai mes dar gal ir išleisim pinigų, nes techniką gerbiam, bet sumokėti žmonėms – o kam, jeigu be jų galima apsieiti. Didžiąją dalį radijo apskritai gali padaryti užstatęs kompiuterį kad grotų muziką. Per ekonominius sunkmečius, kurių per tuos 30 metų buvo ne vienas, garsą sužiūrintys žmonės buvo atleisti, o per ekonominius pagerėjimus nauji į jų vietą nebuvo priimti.

Tai nereiškia, kad radijas žlugo, tiesiog daug dalykų, kurie galėjo vystytis, nesivystė, ir jų nėra. Ir ne skurdas yra to priežastis.

2019 10 16 Kaip Jūsų sveikata?

Maniau, kad per pirmus žurnalistų pusryčius (pusryčius su žurnalistais) kalbėsimės apie temas ir standartus, bet pakalbėjom apie sveikatą.

K. sako pastebėjusi, kad žurnalistai, ypač naujienų skyrių, turi nemažai sveikatos problemų. Atrodo, kad moterys jų turi daugiau, bet gal, jos požiūriu, toks vaizdas susidaro dėl to, kad jos atviriau apie tai kalba.

Canva - Yogurt Fruit Parfait (1).jpg

žurnalistų pusryčiai, foto Terje Solle

K., kaip ir daugelis čia, iš pradžių dirbo naujienų skyriuje. Kalbėjome apie tai, kad tos žurnalistų sveikatos problemos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ne tokios jau rimtos.

Dažni peršalimai. Tiksliau, nuolatiniai peršalimai. Tai tą skauda, tai aną. Skauda nugarą. Ypač rytais. Bendras ir nuolatinis nuovargis. Nėra kantrybės. Viskas erzina. Visokie simptomai, kurie net nesugula į kokią nors diagnozę, nes taip nėra laiko, kad nenueini pas gydytoją. Kol neatsiranda rimtesnių dalykų. „Dabar suprantu, kad mano imuninė sistema dėl darbo buvo smarkiai nusilpusi“, – sako K. Ji nuoširdžiai stebisi, kaip žmonės naujienų tarnybose dirba dešimtmečius.

Kaip reikėtų keisti darbo sąlygas, kad žmonės nepersidirbtų, neperdegtų fiziškai ir psichologiškai? Lietuvoje tikrai reikėtų sanatorijos žurnalistams. Net tiems, kurie sako, kad tas stresas jiems malonus ir visai normalu parašyti keletą tekstų per dieną.

Yra ryšys tarp to, kaip žmonės elgiasi su savimi, su kitais ir su planeta.

Nuolatinis savęs perkaitinimas, spaudimas ir spartinimas. Stresas neišsijungia net namie. Netvarkingas miegas. Persikaitinę žmonės negali nustoti kaitinti planetos.

Armin Grunwald

prof. A.Grunwald

Filosofai irgi taip mano

Besiruošdama savo darbams skaitau naujus vokiečių mąstytojus, kurie sako, kad Energiewende (vok. energetikos posūkis) nėra technologijų klausimas.

Vienas jų – fizikas, technologijų filosofas profesorius Armin Grunwald.

Jo požiūriu, klaidinga manyti, jog svarbiausia rasti technologijas, o žmonės svarbūs tik kaip tų technologijų priėmėjai. Pokytis socio-technologinis, keičiant energijos šaltinius, prof. A. Grunwald teigimu, svarbiausia yra žmonės, jų mąstymas.

Tikiuosi daugiau jo paskaityti ir labai norėčiau sutikti.

Dar norėčiau sutikti Mają Göpel (The Great Mindshift: How a New Economic Paradigm and Sustainability Transformations Go Hand in Hand. Springer International Publishing, Berlin 2016).

Pastaraisiais metais parašyta nemažai knygų, analizuojančių ne tik klimato kaitą, bet ir jos suvokimą, argumentus ir principus, kuriais remiantis vyksta diskusijos ir priimami sprendimai.

Įsivaizduojamybė, angl. imaginary, yra dar vienas tyrimų laukas, kurį skatina Energiewende. Kokiai minčių tikrovei mes, kaip visuomenė, esam pajėgūs. Tai irgi priklauso nuo žurnalistų.

Jeigu niekas neįsivaizduoja elektros perduodamos kaip nors kitaip kaip tik per fizinius daiktus, tai kitoks perdavimas sunkiai gali atsirasti. Jeigu niekas neįsivaizduoja, kad po totalaus vartojimo kartos gali ateiti minimaliai vartojanti, gal niekas iš tikrųjų ir negali įsivaizduoti ateities?

Asbestas

Kalbant apie ateitį, verta grįžti prie darbo sąlygų, nes būtent jos, ne kas kitas, lemia žurnalistikos kokybę.

DW Bonoje įsikūrusi labai gražiame architekto Joachimo Shürmanno pastate (Shürmann Bau), kuris buvo skirtas Vokietijos parlamentarams, bet sostinė iš Bonos persikėlė į Berlyną, ir pastatas tapo nebereikalingas.

1993 m., kaip kad pasakoj būna, prasidėjo tvanas (netoliese teka Reinas) ir pastato apatiniuose aukštuose kurį laiką telkšojo vanduo. 1997 m. vanduo išsiurbtas, pastatas renovuotas už 700 milijonų EUR.

Kolegos pasakojo, kad ankstesniame pastate buvo naudotas asbestas. Visur radijuose jis naudotas, kai jo žala sveikatai dar nebuvo aiški, įskaitant ir Lietuvą, ne tik kaip statybinė medžiaga, bet ir kaip garso izoliacija. Vienas žurnalistas atsisakė dirbti ir dėl darbo sąlygų kreipėsi į teismą. Kai buvo suvokta būtinybė ieškoti naujos vietos, prisimintas Shürmanno pastatas Bonoje, taip jie čia ir persikėlė iš Kiolno.

Beje, Lietuvoje „nėra“ nė vieno žmogaus, kuris būtų sirgęs ar miręs dėl asbesto. Nes niekas netikrino. Poveikis sveikatai pasireiškia po poros dešimtmečių ar vėliau. Ir žurnalistų, kuriems asbestas sužalojo sveikatą, „nėra“. O asbesto sienose yra. Gal net sienoje prieš Jus. Ypač jeigu tai radijo studija. Nesvarbu, kad jis nudažytas „kad nedulkėtų“, tikrai dulka.

O dar iš gerų dalykų čia yra valgykla/kavinė, kur nuo pat ryto stovi puodas sriubos veganams ir dar daržovių troškinys. Yra ir kito maisto, bet pirmiausiai atėję kavos pamato tuos puodus, kurie samčiais prie savęs moja – gal sriubos vietoj kavos?

2019 09 15 Kas ta Energiewende?

Mano įsivaizdavimas, kaip Vokietija vykdo energetinį perėjimą (arba gal geriau tiktų sakyti energijos posūkį, vokiškai sakoma Energiewende, energie – energija, wenden sich – apsisukti), paremtas žiniasklaidos pranešimais.

Tas posūkis reiškia, jog Vokietija nusprendė iki 2022 atsisakyti atominės elektros. Tuo pačiu išlaikomas įsipareigojimas šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimą iki 2020 m. sumažinti 40 proc., o iki 2050 – 80 proc.

Trumpai tariant, iškastinio kuro nekūrenam, bet gamyba vyksta, lempos šviečia, į darbą važiuojam, ekonomika nežlunga.

Tokio dalyko dar nėra padariusi jokia išsivysčiusi pramoninė šalis.

Svarbus dalykas, turint omenyje, jog atominė energetika kartais pateikiama kaip neišvengiama alternatyva siekiant mažinti poveikį klimatui.

Šalies BVP augimo ir energijos suvartojimo kreivės nebesutampa, o šiltnamio dujų kreivė smunka

Šalies BVP augimo ir energijos suvartojimo kreivės nebesutampa, o šiltnamio dujų kreivė smunka, Clean Energy Wire

Būdama DW galiu geriau suprasti, kodėl taip skiriasi lietuviškos ir vokiškos antraštės ir tekstų informatyvumas.

Pacituosiu kelis lietuviškų straipsnių pavadinimus nenurodydama šaltinių.

Žalioji“ energetika Vokietijoje – sparčiai augančios problemos dėl netolygaus perėjimo

Skaudžios Vokietijos energetikos revoliucijos pamokos

Merkel energetinė politika tampa košmaru Vokietijos piliečiams

Kaip mes kuriame Armagedoną

Nekritikuoju, tik bandau geriau suprasti, kaip veikia žurnalistikos aparatas mano pačios galvoje ir kas veikia jį. Manau, kad mano antraštės tikrai galėtų atrodyti panašiai.

Sunku įsivaizduoti painesnį ir dar labiau švaistūnišką perėjimą … nei tą, į kurį įklimpo Vokietija, – sakoma viename iš lietuviškų straipsnių.

Mūsų antraštės bent iš dalies yra paveiktos mūsų kalbos struktūros ir mūsų įpročių, to, kaip apskritai kalbamės vieni su kitais.

Jos taip pat paveiktos ir gamtos sąlygų, kuriose gyvename. Kas mums ta klimato kaita, mūsų klimatas tik gerėja, va koks ilgas šiltas ruduo. Bet tai atskira tema, dabar – apie kalbą.

Mano aplinkoje įprasta matant, kad kas nors ką nors daro, padėti tam žmogui patarimais ir pastebėjimais, kokie yra to darymo trūkumai ir kas galėtų būti geriau. Kiek esu pastebėjusi, tas būdinga ne visur Lietuvoje, tarkim, Aukštaitijoje tokio kalbėjimo mažiau, bet, man atrodo, galėtume tokią pokalbio manierą vadinti dominuojančia.

Visa tai daroma iš didžiausio geranoriškumo.

Canva - Potatoes (4).jpg

yra daug būdų, kaip galima kasti bulves geriau

Tarkime, jeigu grėbiate šieną (mano aplinka vaikystėje buvo kaimas), žmogus sakys – žiūrėk, tu ne taip grėbi, kas taip grėbia, tu geriau grėbk va taip.

Jeigu kas nors pradėjo mokesčių reformą, mes geriau žinosime, kodėl ji yra absoliučiai nepriimtina ir blogai sugalvota, negu kodėl ji apskritai sumanyta, ko ja siekiama ir koks tikslus jos planas. Mes tikrai tokios mokesčių reformos nedarytume. Kadangi mokesčių reforma ne grėbimas, tai parodyti, kaip reikėtų, mes dažniausiai negalime, tik akivaizdu, kad daroma blogai. Apskritai, viskas, kas daroma, yra daroma blogai. Geriau jau nieko nedarytų, negu darytų. Tas kartais galioja net krepšiniui.

Jeigu pakalbėtumėte su vaikais Lietuvoje, gali būti, kad sužinotumėte, jog jau labai anksti mokykloje juos apima jausmas, kad geriau jau nieko nedaryti, negu ką nors daryti, nes greičiausiai nepadarysi gerai. Kas nieko nedaro, tas ir problemų mažiau turi, nes sulaukia mažiau kritikos. Nedaro tai nedaro, ką čia pakomentuosi.

Ne, bet aš irgi taip manau

Lietuvoje yra vietovių, kur žmonės net pritardami kam nors sakinius pradeda nuo “ne“. Užsieniečius labai pralinksmina, kai išverčiam sakinio pradžią “ne, nu taip“.

Kai toks atsargumas (kuris skamba kaip neigimas) susipina su senu ir patikrintu žurnalistinio darbo metodu “ieškok problemos“, kartais gali pavykti labai kokybiška žurnalistika, nes mūsų kritiškumas padeda apšviesti silpnąsias ir tamsiąsias tikrovės puses, o kartais nepateikdami aprašomo reiškinio tikslų ir platesnio konteksto savo pranešimais mes iškreipiam tikrovės vaizdą, ypač – ką čia slėpsi – kas gi turi laiko gilintis į milijonus energetinio perėjimo detalių.

Žinodami, kad tai dažna problema ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žurnalistams, kolegos sudėjo naudingų paruoštukų, kad nesugaištume dešimtmečių įsigilinimui į Energiewende.

Nežinant platesnio konteksto gali pasimesti ir viena svarbiausių detalių – kad Energiewende prasidėjo ne dėl to, kad kokia nors vyriausybė tai nusprendė, o todėl, kad Vokietijoje buvo nuoseklus neigiamas didelės dalies visuomenės požiūris į atomines elektrines, kurios iki Fukušimos gamino ketvirtadalį šalies elektros energijos.

Vokietijos žurnalistai, rašydami apie Energiewende, nešlovina proceso ir mato problemas (tarkime, bendruomenių, kurių pajamos ir gyvenimas tiesiogiai susiję su kasyklomis, kurios neišvengiamai bus uždarytos, sunkumai ir psichologinė būsena), bet pasaulio pabaigos iš jų tekstų nesijaučia.

Esmė – detalės, o mokėti rašyti aiškiai apie sudėtingas detales čia laikoma profesionalumo standartu. Kadangi tų detalių daug, kadangi skiriama laiko įsigilinti į jas ir joms gali būti skiriami atskiri straipsniai, tai nėra prasmės suvesti visko į juoda/balta, taip/ne, už/prieš, vadinasi, nėra poreikio ir gąsdinti skaitytojo pasaulio pabaiga tam, kad jis spusteltų ant antraštės.

Įklimpo, visus aplenkė, gyvena ateityje, stagnuoja, susipainiojo, inovatyvi, planuojanti ilgalaikiškai, sąmoninga

Visi šitie epitetai gali būti pavartoti kalbat apie Vokietiją ir jos energetikos politiką. Visi jie tam tikrame tekste atrodytų logiški ir tinkantys. Labai skirsis, kur yra skaitytojas/klausytojas.

Jeigu tai žmogus Somalyje, kur klimato kaita reiškia sausrą ir badą dabar, jam galbūt atrodys, kad pagaliau bent viena turtinga šalis susiprato, kad keisti energijos šaltinius būtina visų labui ir kad tai kainuos, bet kito kelio nėra. Klimato kaitos kainą šiandien moka ne tie, kurie ją sukėlė.

Canva - Climate Change Drought Background

ar klimato kaita visuomenei bus abstraktus, ar konkretus, realus dalykas, priklauso ir nuo tos visuomenės žurnalistų

Gal gali būti požiūrio taškas, iš kurio Vokietijos planas atrodo “švaistūniškas“. Kurį laiką galima dar gyventi tame taške, įsijungus kondicionierių, nes truputį per karšta.

Jeigu “kaip bus blogai“ nėra ašis, ant kurios turi būti sunertas tekstas, tai kas ta ašis?

Geriausiai tai iliustruoja laidos prodiuserės A. pokalbis su jauna žurnaliste, kurį nugirdau.

Žurnalistė padarė interviu su aukštas pareigas tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje užimančiu žmogumi apie GMO. “Ar tai, ką nori sužinoti, įdomu Tau pačiai?“, – klausia prodiuserė.

Ar mes tikrai norime sužinoti tai, ko klausiame, ar kartojame klausimus, kurių jau kažkas klausė, tam, kad mums dar kartą pakartotų tą patį?

Iš to, ką mačiau, atrodo, kad įdomumas čia nesiejamas su bauginimu. Įdomu detalės, niuansai, tai, ko galbūt dar nežinome, galbūt yra kampas, iš kurio dar nepažiūrėjome.

Ne mažiau svarbu laikas, kuris skiriamas žurnalistiniam produktui sukurti. Interviu, kuris sumontavus bus maždaug 6 min., yra pagrindinis žurnalistės šios savaitės darbas. Nes 6 min. yra 6 min. tik eteryje. Yra pasiruošimas joms, skaitymas, darbas su jau padarytu interviu.

Bus laiko, bus ir laikų

Kokybei reikalingas laikas. Ar vokiečiai yra “švaistūnai“, turėdami tokį požiūrį?

Man atrodo, tai tiesiogiai susiję su sąmoningu energijos vartojimu. Perprodukcija yra viena iš priežasčių, kodėl mums, kaip pasaulio visuomenei, šiandien reikia tokių didelių energijos kiekių, dėl kurių gamybos ir vartojimo keičiasi klimatas.

Mes gaminame nereikalingus dalykus, paskui gaišiname žmones įtikinėdami, kad jiems tie dalykai būtini, ir stengiamės, kad jie būtų kuo trumpalaikiškesni, nes jau prigaminome kitų, už nebrangiai. Kas nors paskui tegul sukuria strategiją, kaip tuos dalykus surinkti ir ką su jais daryti, ir veiksmų planą iki 2090 m.

Kad galėtume kritiškai rašyti apie ekonomiką ir energetiką, pirmiausiai patys nustokime gaminti tiek daug žurnalistinės produkcijos, kurios garantinis laikas – kelios valandos ar net minutės.

Demesys brangus. Kitaip nei aritmetikoje, žurnalistikoje vienas straipsnis per savaitę gali būti daugiau nei penki ar dešimt. Nes “daugiau“ žurnalistikoje nebereiškia kiekybės. Kiekybinis “daugiau“ interneto laikais reiškia tik triukšmą, kurį norisi išjungti.

2019 09 14 Pirmadienis visur pirmadienis

DW.COM skelbia informaciją 30-čia kalbų.

Savaitė angliškame aplinkos skyriuje prasideda susirinkimu, kuriame dalyvauja žurnalistai, dirbantys Bonoje ir Berlyne. Konferencija tik garsinė, be vaizdo, todėl visi prisistato.

Susirinkimų per savaitę vyksta trys, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Pirmadienio susitikimas – savaitės planų pristatymas ir suderinimas, kas ką veikia. Vienas žmogus – vienas veiksmas savaitei ir planas B, jeigu tas veiksmas nepavyktų.

Skelbiama medžiaga apie juodąją fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų rinką Europoje. Kas Brazilijoje, kas važiuos į mugę, o kas filmuos medžiagą Eco India žurnalui. Sutariama, kad penktadienio susirinkimui visi pasiruoš po 2-3 idėjas-pasiūlymus, gali būti labai bendri.

Žmonių per abu miestus – apie dešimt. Susitikimas trunka maždaug 7 minutes.

pasaulio pažanga jau suplanuota, savaitėmis

Sakė, kad kartais pirmadienio susirinkimai būna ilgesni, bet geriau, kai trumpiau, nes pirmadienį daug darbo.

Šitas skyrius – ne naujieninis. Žurnalistai sako, jog jie susitelkę į gilesnį kontekstą ir foną, kuriame ir atsirdana naujienos kaip kalnų viršukalnės.

Kaip T., kurio straipsnis apie fluorintas šilnamio efektą sukeliančias dujas jau paskelbtas vokiškai ir išverstas į anglų kalbą.

Europai per karšta ir per šalta

Fluorintos šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra hidrofluorangliavandeniliai (HFCs), perfluorangliavandeniliai (PFCs) ir sieros heksafluoridas (SF6) bei mišiniai, kuriose yra šių medžiagų.

Kaip parašyti taip, kad perskaitęs tuos pavadinimus skaitytojas neuždarytų straipsnio, pagalvojęs, kad diena ir taip sunki, pirmadienis, o čia pernelyg jau komplikuota?

Pagrindinė žinia – kad juodoji dujų rinka Europoje spartina klimato kaitą. Dalis jų ES yra legaliai, bet dėl įvestų kvotų smarkiai padaugėjo bandymų apeiti sistemą, ir didžiuliai kiekiai šių medžiagų iš Kinijos į ES patenka nelegaliai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „fluorinated greenhouse gases“

Šiltnamio efektą sukeliančios dujos co2addiction.wordpress.com

Jų tiek daug, jog poveikis aplinkai prilygsta keturioms anglinėms elektrinėms arba 4 milijonų automobilių išmetamosioms dujoms. Skaitytojui jau aiškiau.

Tos šimtus ar net tūkstančius kartų didesnį poveikį klimato kaitai nei CO2 turinčios HFC dujos naudojamos visur, kur mes norime nepaisyti esamų sąlygų ir keisti temperatūrą – šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose namuose ir automobiliuose, šilumos siurbliuose.

Jeigu nuspręstumėte skaityti šiandien vieną straipsnį, kuris išplėstų Jūsų žinojimą, kaip mes gyvename Europoje ir kaip mūsų įpročiai ir noras sutaupyti artina mūsų galą, šis straipsnis būtent toks ir yra.

Dar man patinka 2-3 min. DW animaciniai video, kaip šis, kuriame elektra varomas automobilis atskleidžia intymias savo gyvenimo detales, pavyzdžiui, kad taip, klimatą veikiančių dujų jis negamina, bet jas gamina jo gamintojai.

Bet trumpieji žanrai – tik dalis žurnalistinių darbų. Sudėtingiems dalykams reikia laiko. Pusvalandis, kurį praleisite klausydamiesi apie būstą ir lygybę Keiptaune, nebus praleistas veltui.

https://www.dw.com/en/world-in-progress-battling-inequalities/av-44208042

Mano tikslas čia – pasimokyti aiškaus mąstymo ir rašymo ir suprasti, kaip vokiečiai įsivaizduoja ateitį, kaip joje bus gaminama energija, kaip vartojama, kiek jos reikės. Kadangi vertinant visuomenės sąmoningumą aplinkos ir klimatos kaitos klausimais jie jau dabar gyvena ateityje, jų įsivaizduojama ateitis yra mūsų ateities ateitis.

Norėdami publikuoti GZI medžiagą, parašykite audracp(@)gmail.com