Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.
Continue reading “D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą”

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti. Continue reading “N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?”

L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?

Greičiausiai jau visi esame pastebėję lietuviškos žiniasklaidos ypatybę – tai, kad svarbūs (o ir ne visai svarbūs) įvykiai dažnai yra komentuojami astrologų, tarologų, numerologų ir pan. Kai mus sudomina kokio nors žymaus asmens gyvenimas, dažnai kreipiamasi į „veidotyros“ (ar „kaklotyros“) specialistus. Na, o horoskopai jau apskritai nieko nebestebina – juos publikuoja kone kiekvienas laikraštis, skaito komercinių radijo stočių laidų vedėjai. Ir nieko nebestebina tai, kad tuose pačiuose leidiniuose greta tokio tipo tekstų pateikiama informacija apie mokslo laimėjimus bei technikos išradimus.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
doc.dr. Lina Vidauskytė

Trumpai tariant, viskas, kas lyg ir turėtų būti laikoma absoliučia šiuolaikinio mokslo priešybe, be skrupulų pateikiama tame pačiame puslapyje, kaip ir informacija apie naujausius mokslo atradimus. Tad nė kiek nenustebino neseniai aptiktas vieno Lietuvos dienraščio perliukas, kuriame, aptariant tokius medicininius simptomus, kaip kaistantis veidas, svaigstanti galva, rimtu tonu buvo teigiama, kad labai tikėtina, jog … jus nužiūrėjo. Siūloma atlikti tam tikrą apsivalymo ritualą, o kad būtų įtikinamiau, pridėtas dar ir paveiksliukas, kuriame (reikia manyti) vaizduojamos tos blogos nužiūrinčios akys. Ar tai turėtų reikšti, kad sveiko proto šiuolaikinis žmogus patikės tuo, kad kažkas jį ėmė ir nužiūrėjo? Patikės lygiai taip pat, kaip tiki tuo, ką jam pateikia šiuolaikinis mokslas? Ir taip, ir ne. Continue reading “L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?”

D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas

Šiandien dalyvavau įdomioje diskusijoje su garbiais žurnalistais iš Lenkijos, Latvijos ir Rusijos apie visuomenės informavimo politiką.

Kaip užtikrinti kokybišką žurnalistiką Rusijos grėsmės akivaizdoje – buvo esminis klausimas.

Svarstytas klasikinis liberalus žiniasklaidos modelis – valdžiai nustoti kištis į žurnalistų darbą, o visuomenei susimokėti už turinį, trūkstamą sumą prisiduriant iš reklamos.

Kas trukdo tą padaryti? Ogi pati valdžia, kuri nesuinteresuota, ir, žinoma, visuomenė, kuri yra nesąmoninga ir nesusipratusi, nenori mokėti už intelektualius produktus.

Ką daryti? Edukuoti visuomenę, mokyti ją informacinio raštingumo, mokyti ją atskirti intelektualų turinį nuo neintelektualaus ir rasti būdų priversti už intelektualų susimokėti.

Tai tipiški svarstymai beveik visose panašiose diskusijose. Tačiau aš nesutinku su tuo, kad tamsi visuomenė yra visų bėdų šaltinis. Tamsumas yra įsivaizduojamas dalykas, visų pirma, pačių žurnalistų. Beje, kaltinti kitus – labai žmogiška, kitaip tariant, būdinga ir žurnalistams (todėl ir kalta valdžia su visuomene, bet ne žiniasklaida pati; korporatyvinėje žiniasklaidoje su savo veikimo logika taip pat bėdos nėra – bent jau diskusijoje tokios neužčiuopta).

Tai, kad visuomenė “nenori” mokėti – ne visai tikslu. Continue reading “D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas”

J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame

Prieš dvi dienas buvo pranešta apie tai, kad vienas atlikėjas atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Tai skaitomiausias Lietuvos naujienų portalas skelbė sužinojęs iš pačios psichiatrijos ligoninės atstovų, tiesiog paskambinus internete nurodytu telefonu. Ta pati žiniasklaidos priemonė teigė, kad atlikėjas „suklupo“. Iš tiesų – ar galima kristi dar žemiau?

Jurate-Juskaite_sm-621x480
Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės foto

Nors psichikos sveikatos specialistai kartais sako nebežinantys, kaip perduoti žinią, ir kad kartojimas tampa ne mokslų motina, o greičiau visas emocines jėgas išsunkiančiu procesu, kartais atrodo duodančiu labai mažai rezultatų, tačiau vėl norisi aptarti, kodėl minimas atlikėjas visai „nesuklupo“ ir kodėl pinigo darymas iš tokių istorijų tiesiogiai kenkia kiekvienam iš mūsų.

Continue reading “J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame”

A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai

Tą biblijinių laikų dieną, kai buvo išrastas atpirkimo ožys, žurnalistų ir nuomonių reiškėjų darbas išsyk palengvėjo.

Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kur skurdas pastaraisiais metais augo, atskirtis padidėjo, tūkstančiai vaikų iškrito iš švietimo sistemos, viešų pinigų vagystės tapo rafinuotesnės, nelegalumas legalizavosi, mokesčių sistema ir toliau skatino nelygybę, lobizmo kontrolės neatsirado, viešumo siekį pakeitė viešinimo mechanizmai, kalėjimai persipildė net braška, korumpuotos sistemos liko korumpuotomis, stambieji verslininkai sukūrė buferines įmones užsienio šalyse ir nusiurbė ten mūsų pinigus, užuot mokėję sąžiningus atlyginimus, o politinis gyvenimas pasipildė naujomis imitacijos formomis.

Kaip tokioje valstybėje turi veikti interneto naujienų portalas, kad neštų pelną, trauktų skaitytojus ir reklamą?

Portalas turi virte virti. Greitai rašai anonsą, paskui tekstą. Kuo trumpiau. Kadangi žmonių valstybėje nedaug, jie turėtų kaip pašėlę spausti antraštes vieną po kitos. Viešojo intereso pažeidimų stebėjimui, kvestionavimui, juo labiau į sprendimų paiešką orientuotai žurnalistikai reikalingos žinios ir laikas. Tokie žurnalistai – krapštukai lėtūnai. Bet laiko nėra. Be to, yra draustinių ir rezervatų, kuriuose ganosi įtakingi verslininkai-reklamdaviai ir politikai, per kurių valdomas institucijas į žiniasklaidą kapsi, tiksliau, kliokia viešinimo pinigai.

Kuo užpildyti portalą, kad jis atrodytų kaip naujienų?

Continue reading “A.Čepkauskaitė: Nuomonės riteriai”

D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje

Konferencijos pranešėjai savo paskaitų medžiagą deda čia.

Spalio 10 d. 16:00 VISKAM, KAS GERA, ANKSČIAU AR VĖLIAU ATEINA PABAIGA. TAIP NUTIKO IR ŠIAI KONFERENCIJAI. Gera žinia ta, kad baigėsi tik 9-oji konferencija, o jubiliejinė, 10-oji, tikrai vyks.

Jau aišku, kada ir kur – 2017 m. Johannesburge, Pietų Afrikos Respublikoje.

Redaktoriai, žurnalistai, dėstytojai, studentai, programuotojai, duomenų analizės entuziastai,

iš Lietuvos ten mūsų buvo tik 3 (Šarūnas Černiauskas, 15min; Neringa Jurčiukonytė, Media4Change; Džina Donauskaitė, VU, Media4Change, GŽI), bet kiekvienas iš mūsų spėju patvirtintų – Globali tiriamosios žurnalistikos konferencija verta dėmesio.

Baigiu savo “tiesioginę transliaciją”, jau iš Lietuvos. Dar papildysiu šį įrašą medžiaga iš juodraščių, tad užsukite, patikrinkite, kas nauja.

Spalio 10 d. 23:00 Global investigative journalism awards/ Pasaulio tiriamosios žurnalistikos darbų apdovanojimai. Jau šeštą kartą GIJC renkami geriausi pastarojo meto tyrimai. Shining light (spindinčios šviesos) apdovanojimas skiriamas tiriamosios žurnalistikos darbams, atliktiems besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio šalyse, žurnalistams patiriant grasinimų, dirbant pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis.

GIJC2015 nominuoti pasiūlyti net 76 nuo 2013 sausio 1 iki 2014 gruodžio 31 d. parengti tiriamieji darbai iš 34 šalių. Išrinkti 12 finalistų. Paskelbti net trys nugalėtojai.

Specialiu puikumo sertifikatu (certificate of exellence) apdovanota Janukovych Leaks žurnalistų komanda (2014-2015). Ukrainos revoliucijos metu žurnalistai išgelbėjo nuo sunaikinimo 25 tūkst. bėgančio iš šalies prezidento Janukovičiaus dokumentų. Jų analizė atskleidė neįtikėtino masto korupciją aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose. Žurnalistų komanda: Dmytro Gnap; Anna Babinets; Vlad Lavrov; Oleksandr Akimenko; Katya Gorchinskaya; Natalie Sedletska; Oleh Khomenok; Mariya Zemlyanska; Olesya Ivanova; Maksym Opanasenko; Kateryna Kapliuk; Denys Bigus.

Pirmąja vieta dalijasi du darbai.

  • The empire of ashes (angl. Pelenų imperija)Gazeta do Povo, Brazilija (2014). Penkis mėnesius trukęs tyrimas apie cigarečių kontrabandą (pelningumu ir kiekiu lenkiančią marihuanos ar kokaino) demaskavo šio organizuoto nusikalstamumo veiklos slaptą architektą – Paragvajaus prezidentą Horacio. Komanda: Mauri König, Albari Rosa, Diego Antonelli (Brazilija); Martha Soto (Kolumbija); Ronny Rojas (Kosta Rika).
  • Unholy alliances (angl. Nešventos sąjungos). Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos projektas, Juodkalnija(2014). Metus trukęs tyrimas atskleidė, kad Juodkalnija veikia kaip mafijinė valstybė. Kadaise neliečiamu buvusio ministro pirmininko Milo Djukanovičiaus ir jo šeimos banke derinami organizuoto nusikalstamumo šulų, vyriausybės ir verslo interesai. Komanda, reporteriai: Miranda Patrucic; Dejan Milovac; Stevan Dojcinovic; Lejla Camdzic. Redaktoriai: Drew Sullivan, Jody McPhillips, Rosemary Armao.

Spalio 10 d. 18:15 Priežasčių ir pasekmių chronologinę grandinę (timeline) žurnalistus moko sudaryti Mark Lee Hunter ir Luuk Sengers, Story Based Inquiry autoriai. Dažnai žurnalistai Continue reading “D.Donauskaitė: Užrašai iš Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos Lillehammeryje”

Vilnietę aplankę ateiviai perdavė žinią verslininkams

Aš penkerius metus buvau pagrobta ateivių, moku Sirijaus žvaigždės* kalbą, esu gerai susipažinusi su ateivių papročiais, nes kitaip Visatoje gyventi būtų neįmanoma. Tačiau tai, ką patyriau, nustebino ir mane.

Ateiviai, kurie buvo atėję, atrodė maždaug taip. Asociatyvi fotografija.
Ateiviai, kurie buvo atėję, atrodė maždaug taip. Asociatyvi fotografija.

Šeštadienį, likus parai iki ypatingo mėnulio užtemimo, išgirdau beldimą į duris. Atidariusi jas pamačiau mažą grupę ateiviškos išvaizdos žmonių, besiveržiančių į mano butą. Jie šaukė ateivių kalba. Svečius įleidau į vidų. Jie buvo nusiprausę, gražiai susišukavę ir kvepėjo brangiais kvepalais. Jie suėjo į virtuvę. Jie nekalbėjo jokia Europos kalba. Bet kaip jau sakiau, moku ateiviškai, todėl supratau, ką jie man sako.

Jie papasakojo man, kad pirmas ar antras pagal skaitytojų apsilankymus Lietuvoje informacijos portalas Delfi publikavo arabų kalbą mokančios lietuvės laišką, kuriame ji teigė mačiusi baisių dalykų Budapešte.

“lietuvė” antraštėje virto “moterimi”

Dėl „laiško” skelbiamų faktų ir paties šaltinio kilus diskusijai feisbuko grupėse Factcheck LT bei Žiniasklaidos simptomai ir paaiškėjus, jog teksto šaknys siekia Ukrainą, Delfi publikacijoje atsirado pataisymų.

Vietoj anksčiau skelbtos „arabų kalba kalbančios lietuvės“ portalas kaip teksto autorę nurodė Aidą Bolivar.  Netrukus ji buvo įvardyta kaip „žurnaliste prisistačiusi“. Continue reading “Vilnietę aplankę ateiviai perdavė žinią verslininkams”

D.Repečkaitė: Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau

Continue reading “D.Repečkaitė: Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai”

Blogą talpina WordPress.com.

Aukštyn ↑