Paieška

GŽI

Garbingesnei žiniasklaidai

Jonas Valaitis: rašydami apie smurto aukas turime pasirinkimą

Tos pačios dienos „Vakarų ekspreso“ ir „Klaipėdos“ antraštės.

 

pajurio laikrastis

„Vakarų ekspreso“ straipsnyje rašoma, kaip į smurtautojo pinkles patekusi moteris vadavosi nuo smurtautojo, trankančio ją į sieną, ir galiausiai viena su vaiku pabėgo kurti savo gyvenimo.

Ji nėra kalta, kad tapo smurto auka. Straipsnyje pabrėžiama, kur galima kreiptis norint sulaukti pagalbos.

Screenshot from 2019-11-23 13-42-04

Tuo metu dienraštis „Klaipėda“ prekybos žmonėmis aukas (taigi, taip pat smurtą patiriančias moteris) jau vien savo antraštėje iškolioja plaštakėmis (labai įžeidus žodis, emociniu lygiu prilygstantis kek*ei). Straipsnyje jos vadinamos paleistuvėmis, o jų būstas – „prostitučių lizdu“.

Na ir taip, dėl vaizdo cituojant pareigūnus dar apibūdino jas kaip nukentėjusias, patyrusias smurtą. Tam, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba neprikibtų?

Screenshot from 2019-11-23 13-45-51

O toliau vėl straipsnyje rašoma ne apie tai, kad prekybos žmonėmis aukos kenčia, kad yra įtrauktos į šitą „lizdą“ ir labai sunku iš jo išeiti, kad kalčiausi yra savadautojai, padėtį „Klaipėdos“ žurnalistė prilygina tiesiog ekonominei rinkai: „Dabar Klaipėdos rinką užkariavo merginos uš Ukrainos ir Baltarusijos“ (pašnekovės citata). Tada esą jos užsidirba daug pinigų, įsikiša policija ir jas baudžia.

Jau vien smurto ir prekybos žmonėmis aukų baudimas už prostituciją yra mažų mažiausiai apgailėtina Lietuvos policija pozicija, ją smerkia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, bet šįkart ne apie tai.

Aš tik noriu pasakyti, kad žiniasklaida su savo straipsniais, smerkiančiais aukas, gali būti labai apgailėtina. Sakau tai kaip žurnalistas. Gėda, Dienraštis „Klaipėda“!

Jonas Valaitis yra žurnalistas, dirba „Vakarų eksprese“. Komentaras paskelbtas autoriaus paskyroje feisbuke, publikuojamas autoriui sutikus. Egidijaus Jankausko („Vakarų ekspresas“) nuotrauka. 

 

Daivos Repečkaitės gidas tiems, kas kviečia ar yra kviečiami dirbti nemokamai (angl.k)

person holding black ipad
foto fauxels  Pexels.com

Working for free: a guide

Decisions about working for free are rarely straightforward.

In an ideal world, survival would be guaranteed for people, so they could freely choose to volunteer their skills when they find it meaningful rather than based desperately hoping that this would lead them to paid positions in a distant future.

Unfortunately, we are very far from this perfect world, and many of us have at some point worked or hired people to work for free.

I am certainly guilty of both, and some of these transactions in social capital, to use Pierre Bourdieu’s terms, were more successful or meaningful than others. Based on this experience, how does one navigate the world full of offers to work for free with very uncertain returns?

For starters, I would propose a simple test: (skaitykite Daivos tinklaraštyje)

Vokiškas kampas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Deutsche welle“

Čia Audra.

Nuo spalio iki gruodžio pradžios esu Vokietijos nacionalinio transliuotojo DW – Deutsche Welle – stažuotoja. Dėkoju IJP  (vielen Dank!!) ir Daivai Repečkaitei už šią galimybę.

ijp_logo

Kviečiu kartu su manimi stebėti, kaip dirba Vokietijos žurnalistai, kokius pasirinkimo kriterijus ir darbo standartus jie taiko pasakodami apie visų mūsų bendrą tikrovę.

Taip pat rašysiu apie sprendimus, kuriuos krimato* krizės akivaizdoje priima vokiečiai visų mūsų labui.

Tinklaraštį iš DW vis papildysiu iki gruodžio pabaigos.

*krimatas yra klimatas kaip ydingų žmogaus veiksmų pasekmė

2019 11 21 Karlsrūjės modelis

Profesorius Arminas Grunwaldas yra žmogus, kurį labai norėjau sutikti.

Profesorius siūlė interviu daryti Bonoje, kur šiomis dienomis ketino skaityti pranešimą mokslininkams. Bet norėjau pamatyti ir Kalrsrūję (Karlsruhe), kuri garsėja savo viešuoju transportu.

Ir gerai, nes profesoriaus planai pasikeitė ir Bonoje pranešimą skaitys jo kolega.

Žmonių Karlsrūjėje gyvena panašiai kaip Kaune. Čia veikia seniausias Vokietijoje technikos universitetas.

Transportas, dėl kurio nesuki galvos 

Kad patikrinčiau, ar tikrai tas transportas toks geras, nakvynę susiradau kaime, gal 15 km nuo miesto. Skaityti toliau “Vokiškas kampas“

Klišenė

Čia kaupiame nuvalkiotas frazes

“….bet mūsų valstybėje tai norma“

“bausti (arba kitas veiksmažodis) negalima pasigailėti (arba kitas veiksmažodis, priešingas pirmam)“

“kodėl (ir ar)“

“misija įmanoma“

 

D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą.

Matonis-zegnokis.png

Apie žegnojimąsi kaip informacijos tikrinimo būdą reikės prie progos parašyti kitą kartą. Dabar apie diskusiją. Sutinku su R.Sadausku (kuris, pvz, teigia neslepiantis teistumo prieš 9 m., nes tiki, kad reikia išsiskaidrinti): čia galėjo būti proga nepriešiškoje aplinkoje viską išsiaiškinti, suteikti progą atsiriboti arba paaiškinti. Tačiau man įdomiau ne politiko, o žiniasklaidos pozicija. Politiką galima išbalsuoti, o jei žiniasklaida nereflektuoja savo ribotumų, gali kilti daug didesnis pavojus. Informacinio karo akivaizdoje turime prisiminti J.Habermasą (vienas naujausių jo tekstų čia). Net jei jo pasiūlymai skamba naivokai, turime siekti kokybiškos diskusijų erdvės. Nekalbu apie objektyvumą – normalu, kad J.Lapėnienė turi savo nuomonę ir numato laidos naratyvus, o tada juos pildo citatomis. Svarbiau čia yra sąžiningumas ir skaidrumas. Kai trūksta skaidrumo, atsiranda terpė sąmokslo teorijoms vešėti. O kai trūksta sąžiningumo, atsiranda informaciniai burbulai.

Pati labai mėgstu gūglinti. Dėl to dažnai žinau, kiek paspaudimų mus skiria nuo informacijos. O kai tie paspaudimai neatlikti ir vietoje to parašyta „paslaptinga“, tai kyla tokios pačios abejonės, kaip pamačius nekritiškai nukopijuotą pranešimą spaudai. Viskas suprantama: J.Lapėnienė mano, jog ryšiai su Rusija – labai baisu, ir tik dėl profesinių principų sukandusi dantis daro interviu su tais, ką suvokia kaip „vatnikus“. Kritikuoju ne jos nuomonę, o tyčinį atsisakymą pateikti žinomą ar surasti nesunkiai randamą informaciją.
Skaityti toliau “D.Repečkaitė: Apie post-tiesas ir informacinį karą“

N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?

Rugsėjo pabaigoje viena pramogų agentūra surengė ekskursiją į Vilniaus taborą. Joje dalyvavo nusipirkusieji paslaugą ir žurnalistų grupė, rengusi ir tiesiogines transliacijas, ir reportažus didžiausiuose dienraščiuose ir portaluose. Ekskursija buvo reklamuojama kaip ekstremali, pavojinga, todėl organizatoriai pasisamdė apsaugą. Ekskursijos aprašymuose taboras buvo pateikiamas kaip kriminalinis narkotikų centras, todėl tinkamiausiu Vergilijumi organizatoriai pasirinko priklausomybę turėjusį ir dažnai tabore buvusį žmogų.

Dar skelbimų apie ekskursiją laikotarpiu agentūra gavo labai daug kritikos – dėl požiūrio į Kirtimus kaip į žmonių zoologijos sodą, dėl žeminančio egzotikos ir pavojaus diskurso kūrimo, dėl paslėpto išnaudojimo ir socialinių problemų pavertimo preke. Pasirodė kelios kritinės replikos, Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas pasipiktino amoraliu „safariu“ tabore, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padarė išvadą, kad šios ekskursijos organizatoriai „kelia grėsmę Kirtimuose gyvenančių romų orumui ir privatumui“.

Viso šio šurmulio rezultatas – gerai išreklamuotos ir tebevykstančios ekskursijos, kurių aprašymas pakoreguotas. Įdomu, ar egzistuoja dar bent vienas ekskursijos pristatymas, kurį baigia toks tekstas: „Renginio aprašymas yra suderintas su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“? Ar yra pageidaujančiųjų tokį turėti?

Atrodo, kad mažiausiai dėmesio visoje šioje istorijoje atiteko žurnalistams, fotografams ir operatoriams. O jie – ir tokį darbą užsakančios žiniasklaidos priemonės – šio dėmesio verti. Įsivaizduokime situaciją: į gyvenvietę atvyksta foto ir vaizdo kamerų desantas. Būrys žmonių vaikštinėja po taborą neturėdami jokio kito tikslo, tik „fotografuoti romus“. Nutaiko objektyvus ir pleškina, filmuoja, gyvai transliuoja. Neatsiklausdami, nepažinodami ir neturėdami su šiais žmonėmis jokio asmeninio ryšio. Nepamirškime, kad visa kompanija vaikšto apsauginių apsuptyje, todėl visiškai nerizikuoja sulaukti bent kiek ryžtingesnio protesto. Ir visi taip pagaminti vaizdai ir žodžiai tuojau pat virsta pinigais – atlyginimais, žiniasklaidos ir turizmo agentūros pelnu, kurio nežinomą dalį pastaroji, kritikos paskatinta, skiria reabilitacijos centrui. Tačiau tie, į kieno gyvenimą įsibrauta ir į ką nutaikytos kameros, taip ir lieka išnaudoti. Skaityti toliau “N.Arlauskaitė. Kirtimų taboras: muziejus, Rumšiškės, safaris?“

L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?

Greičiausiai jau visi esame pastebėję lietuviškos žiniasklaidos ypatybę – tai, kad svarbūs (o ir ne visai svarbūs) įvykiai dažnai yra komentuojami astrologų, tarologų, numerologų ir pan. Kai mus sudomina kokio nors žymaus asmens gyvenimas, dažnai kreipiamasi į „veidotyros“ (ar „kaklotyros“) specialistus. Na, o horoskopai jau apskritai nieko nebestebina – juos publikuoja kone kiekvienas laikraštis, skaito komercinių radijo stočių laidų vedėjai. Ir nieko nebestebina tai, kad tuose pačiuose leidiniuose greta tokio tipo tekstų pateikiama informacija apie mokslo laimėjimus bei technikos išradimus.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
doc.dr. Lina Vidauskytė

Trumpai tariant, viskas, kas lyg ir turėtų būti laikoma absoliučia šiuolaikinio mokslo priešybe, be skrupulų pateikiama tame pačiame puslapyje, kaip ir informacija apie naujausius mokslo atradimus. Tad nė kiek nenustebino neseniai aptiktas vieno Lietuvos dienraščio perliukas, kuriame, aptariant tokius medicininius simptomus, kaip kaistantis veidas, svaigstanti galva, rimtu tonu buvo teigiama, kad labai tikėtina, jog … jus nužiūrėjo. Siūloma atlikti tam tikrą apsivalymo ritualą, o kad būtų įtikinamiau, pridėtas dar ir paveiksliukas, kuriame (reikia manyti) vaizduojamos tos blogos nužiūrinčios akys. Ar tai turėtų reikšti, kad sveiko proto šiuolaikinis žmogus patikės tuo, kad kažkas jį ėmė ir nužiūrėjo? Patikės lygiai taip pat, kaip tiki tuo, ką jam pateikia šiuolaikinis mokslas? Ir taip, ir ne. Skaityti toliau “L.Vidauskytė: Kas bendra tarp horoskopų ir mokslo?“

D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas

Šiandien dalyvavau įdomioje diskusijoje su garbiais žurnalistais iš Lenkijos, Latvijos ir Rusijos apie visuomenės informavimo politiką.

Kaip užtikrinti kokybišką žurnalistiką Rusijos grėsmės akivaizdoje – buvo esminis klausimas.

Svarstytas klasikinis liberalus žiniasklaidos modelis – valdžiai nustoti kištis į žurnalistų darbą, o visuomenei susimokėti už turinį, trūkstamą sumą prisiduriant iš reklamos.

Kas trukdo tą padaryti? Ogi pati valdžia, kuri nesuinteresuota, ir, žinoma, visuomenė, kuri yra nesąmoninga ir nesusipratusi, nenori mokėti už intelektualius produktus.

Ką daryti? Edukuoti visuomenę, mokyti ją informacinio raštingumo, mokyti ją atskirti intelektualų turinį nuo neintelektualaus ir rasti būdų priversti už intelektualų susimokėti.

Tai tipiški svarstymai beveik visose panašiose diskusijose. Tačiau aš nesutinku su tuo, kad tamsi visuomenė yra visų bėdų šaltinis. Tamsumas yra įsivaizduojamas dalykas, visų pirma, pačių žurnalistų. Beje, kaltinti kitus – labai žmogiška, kitaip tariant, būdinga ir žurnalistams (todėl ir kalta valdžia su visuomene, bet ne žiniasklaida pati; korporatyvinėje žiniasklaidoje su savo veikimo logika taip pat bėdos nėra – bent jau diskusijoje tokios neužčiuopta).

Tai, kad visuomenė “nenori“ mokėti – ne visai tikslu. Skaityti toliau “D.Donauskaitė: Tamsumas yra įsivaizduojamas“

J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame

Prieš dvi dienas buvo pranešta apie tai, kad vienas atlikėjas atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Tai skaitomiausias Lietuvos naujienų portalas skelbė sužinojęs iš pačios psichiatrijos ligoninės atstovų, tiesiog paskambinus internete nurodytu telefonu. Ta pati žiniasklaidos priemonė teigė, kad atlikėjas „suklupo“. Iš tiesų – ar galima kristi dar žemiau?

Jurate-Juskaite_sm-621x480
Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės foto

Nors psichikos sveikatos specialistai kartais sako nebežinantys, kaip perduoti žinią, ir kad kartojimas tampa ne mokslų motina, o greičiau visas emocines jėgas išsunkiančiu procesu, kartais atrodo duodančiu labai mažai rezultatų, tačiau vėl norisi aptarti, kodėl minimas atlikėjas visai „nesuklupo“ ir kodėl pinigo darymas iš tokių istorijų tiesiogiai kenkia kiekvienam iš mūsų.

Skaityti toliau “J.Juškaitė. Psichikos sveikata: mes nesuklumpame“

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑