Prieš dvi dienas buvo pranešta apie tai, kad vienas atlikėjas atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Tai skaitomiausias Lietuvos naujienų portalas skelbė sužinojęs iš pačios psichiatrijos ligoninės atstovų, tiesiog paskambinus internete nurodytu telefonu. Ta pati žiniasklaidos priemonė teigė, kad atlikėjas „suklupo“. Iš tiesų – ar galima kristi dar žemiau?
Nors psichikos sveikatos specialistai kartais sako nebežinantys, kaip perduoti žinią, ir kad kartojimas tampa ne mokslų motina, o greičiau visas emocines jėgas išsunkiančiu procesu, kartais atrodo duodančiu labai mažai rezultatų, tačiau vėl norisi aptarti, kodėl minimas atlikėjas visai „nesuklupo“ ir kodėl pinigo darymas iš tokių istorijų tiesiogiai kenkia kiekvienam iš mūsų.
Psichikos sveikata mūsų visuomenėje vis dar sugretinama su probleminių asmenybių gydymu. „Normaliesiems“ tokie dalykai nenutinka – kitaip tariant besigydantys asmenys užsitraukia nenormalumo etiketę. Nors ta pati žiniasklaida nemažai rašo apie psichologinę pagalbą, klausia specialistų nuomonės, dažnai aiškinasi, kaip mūsų savižudybių kamuojamai visuomenei pasveikti, tačiau tokie kaip šio atlikėjo atvejai nubraukia viską: jie be skrupulų parodo, ką mes iš tikrųjų manome apie krizes, sunkius gyvenimo laikotarpius išgyvenančius žmones – mums jie yra „suklupusieji“. Taip pat per vieną akimirką dingsta ir į psichikos sveikatos specialistus besikreipusio asmens žmogiškasis orumas ir privatumo apsauga – pamatiniai pricipai, kuriuos kiekvienas iš mūsų laikome savo teise. Apie tokį žmogų galima rašyti nepatikrintus faktus, raustis jo privačiame gyvenime ir „kalti“ skandalizuojančias antraštes.
Ar tokiame kontekste, jūs, net ir išgyvendamas ypač sunkų savo gyvenimo periodą, norėtumėte būti tuo „suklupėliu“? Ne, jūs gersite alkoholį, mušite savo sutuoktinį, partnerį ar vaikus, galbūt žudysitės ar kitaip destruktyviai elgsitės, bandydamas numalšinti depresiją, bet nesikreipsite ten, kur dirbdamas su savimi, pasveiktumėte arba bent jau pagerėtų jūsų gyvenimo kokybė.
Toks žiniasklaidos diskursas ne tik menkina į specialistus besikreipiančius, savimi ir savo aplinka besirūpinančius žmones, bet ir pačias psichikos sveikatos paslaugas: taip jos laikomos ne visuomenės sveikatai užtikrinti reikalinga grandimi, bet marginalija.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į kelis kitus neseniai didelio žiniasklaidos dėmesio susilaukusius atvejus, kurie galimai buvo susiję su psichikos sveikata.
Neseniai „Kalašnikov“ automatą iš policijos pavogęs asmuo žiniasklaidoje buvo „diagnozuotas“ kaip turintis psichikos sutrikimų, taip stiprinant vilniečių baimę ir prikaustant tiek prie televizijos ekranų, tiek prie naujienų portalų atnaujinamų naujienų. Galimu psichikos sutrikimu pritrauktas dėmesys, bet ar pelnytas? Organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė sako, kad koreliacijos tarp psichikos sutrikimų ir sunkių nusikaltimų nėra: Didžiojoje Britanijoje paskaičiuota, kad tik 1.7 procentų visų nužudymų įvykdo psichikos sutrikimą turintys žmonės. Tad iš tiesų reikia saugotis sveikųjų.
„Kalašnikovo“ istorija praėjo, visi „žino“, kad jį pavogęs ir pabėgęs asmuo greičiausiai kažkuo serga, ir kad tie žmonės, kurie tuo „kažkuo serga“, yra pavojingi.
Tačiau vėl grįžtant prie paskutinio, žinomo atlikėjo atvejo, reikėtų kelti net tik žiniasklaidos, tačiau ir ligoninės, į kurią jis buvo paguldytas, atsakomybės klausimą. Kodėl nuėję į paštą jūs negautumėte net ir savo sutuoktiniui ar kitam artimam giminaičiui skirtos registruotos Kalėdinės atvirutės be įgaliojimo, tačiau informacija apie jūs sveikatos būklę gali būti kur kas lengviau prieinama?
Ar bet kuriam asmeniui, nepaisant to, ar tai žurnalistas, ar santechnikas, paskambinus į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę internetu nurodytu telefonu, bus suteikta informacija apie jūsų, jūsų vaikų ar tėvų būklę? Šios ligoninės direktorius, dr. Valentinas Mačiulis, jau ne kartą visuomenininkų kritikuotas dėl sovietinių tradicijų nepriklausomos Lietuvos psichiatrijoje puoselėjimo visuomenei yra mažų mažiausiai skolingas viešą situacijos paaiškinimą – kodėl taip nutiko bei kodėl bus imtasi siekiant išvengti tokių esminių klaidų ateityje? Tokie atvejai pakerta pasitikėjimą sveikatos apsaugos sistema tiek pat, kiek ir grubios žiniasklaidos klaidos. Principingas Sveikatos apsaugos ministras, kuriam ši įstaiga pavaldi, keltų vadovo atsakomybės klausimą šioje situacijoje. Tačiau Lietuvoje tai atrodo norma.
***
Glausti ir konkretūs patarimai žurnalistėms/ams, susiduriančioms/tiems su psichikos sveikatos temomis
GŽI 
Parašykite komentarą