Kaip ir žadėjau, pasisakysiu ir aš apie M.Širvinsko laišką, kuriame jis rašo apie savo darbą balsas.lt grupėje.

Ir pirmiausia pasakysiu, kad man šis laiškas ir jo autorius sukėlė dvejopus ir labai prieštaringus jausmus: nuo pasigėrėjimo iki visiško pasišlykštėjimo.

Bet pradėsiu iš toliau, nuo trejų metų senumo istorijos. kai aš pirmą kartą akivaizdžiai susipažinau su M.Širvinsku. Tai įvyko LRT Tarybos posėdyje, kuriame M.Širvinskas prisipažino nerašęs straipsnio, virš kurio buvo jo pavardė. Buvo keista, tačiau įdomu, nes žurnalistas lyg ir viešai atsiribojo nuo klastotės ir pareiškė savo poziciją.

Bet paskui buvo dar keisčiau, nes M.Širvinskas vėliau paaiškino, kad nieko blogo neįvyko, ir kad rašyti žurnalisti pavardę virš straipsnio, kurio jis nerašė, iš esmės nėra nieko blogo. Įprasta praktika, tskant…

Taip ir susipažinom. Ir nepasakyčiau, kad iki galo viską supratau. Tokia buvo istorija.

Perskaitęs laišką, kurį iš Marijaus gavau iš karto po rinkimų, iš pradžių nežinojau ką daryti.

Pirmiausia sužavėjo drąsa. Taip – būtent drąsa. Neabejoju, kad Marijus yra ne vienintelis balsas.lt grupėje gaunantis algą tokiu būdu. Arba pagal verslo liudijimą. Esu apie tai ne kartą girdėjęs, bet niekada – atvirai ir su pavarde. Taip jau Lietuvoje įprasta – juk tie, kas apie tai kalba, yra “stukačiai”, ar ne?

Drąsos kalbėti apie tai, ką kiti daro blogai ar neteisėtai Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o pastaruoju metu jos gal net sumažėjo. Kalbėti apie tuos, kurie patys prisipažįsta darantys blogai ar neteisėtai, tikriausiai net nėra prasmės. Nes drąsa Lietuvoje dažniausiai baudžiama.

Todėl Marijaus laiškas ir jo prisipažinimas yra išskirtinis įvykis. Didelės pilietinės svarbos. Arba bent jau galėtų tokiu tapti, jei Marijaus pavyzdžiu pasektų šimtai tkstančių kitų Lietuvos Respublikos piliečių. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus, bet čia net mano labai didelio optimizmo per maža…

Tačiau.

Sakiau, kad Marijaus laiškas sukėlė pasigėrėjimą ir didžiulį pasišlykštėjimą.

Pasišlykštėjimą todėl, kad visa vokelių istorija suvesta į rinkimų rezultatus. Čia reikia suprasti, kad jei rinkimų pirmą turą būtų laimėjusi ne Darbo partija, tai Marijus apie vokelius nieko nebūtų rašęs. Ir jo, kaip jis pats sako, “kompromisų su sąžine limitas” nebūtų pasibaigęs? Ar tai reiškia, kad Marijaus “kompromisų su sąžine limitas” yra partinis? Ir tai yra žurnalisto pozicija?

Pasišlykštėjimą ši istorija kelia dar ir todėl, kad Marijus, kaip jis pats sako (o aš linkęs juo tikėti), vokelius ėmė aštuonis mėnesius. Aštuonis!!! Kas mėnesį.

Taip, žinau, žurnalistams sunku. Galiu atvirai prisipažinti, kad nelabai įsivaizduoju, kur galėčiau dirbti, jei mane atleistų iš dabartinio darbo (o tai visiškai tikėtina, nes esu, kaip ir Marijus, samdomas darbuotojas). Bet aštuonis mėnesius misti iš vagies rankos ir tuo pat metu įsivaizduoti, kad dirbi žurnalistu?! Mano fantazija to neneša.

Aštuoni mėnesiai skamba iš viso makabriškai, kai žinai, koks tai “žurnalistinis” darbas buvo: apie tą rašyk, apie tą – ne, tą pareklamuok, o to nedėk. Ir taip diena iš dienos. Už iš vagies rankų siūlomus nešvarius sidabrinius?! Aštuonis mėnesius?

Atsiprašau, bet tai virš mano suvokimo ribų. Ir man absoliučiai neina suprasti, kokio dydžio turėjo būti Marijaus “kompromisų su sąžine limitas”. Nepyk, Marijau, bet kalbu labai nuoširdžiai.

Pasišlykštėjimą man sukėlė ir visi Marijaus laiške buvę epitetai, automobilių vardijimas ir kiti žurnalistams netinkami dalykai. Jie – K.Krivicko, R.Grinevičiūtės ir kitų asmenų, kurių čia nenoriu minėti, naudojami instrumentai, neturintys jokios reikšmės turiniui. Tai – žemiausio lygio popsas.

Šlykštu yra ir tai, kad Marijus suprato dirbęs Darbo partijai, kurios, suprantu, nuoširdžiai nekenčia, tačiau, kadangi iš to buvo galima pragyventi, tai jam nekėlė didesnių problemų. Ištisus aštuonis mėnesius. Taip, būna “žurnalistų” propagandistų, apie juos ne kartą ir ne du esu rašęs, bet Marijus sakosi esąs ne toks. Ar tikrai? O kiek reikia pradirbti, kad tokiu taptum? Daugiau nei aštuonis mėnesius? Kokio dydžio bus “kompromisų su sąžine limitas”, kai Marijus pradės dirbti kitai “geresnei” partijai, kurios vadovas neteisiamas dėl juodosios buhalterijos ir net nevaikšto į redakciją susitikti su vyriausiąja redaktore (nes susitinka kavinėje)?

Labai šlykštu yra ir stebėti kitų balsas.lt žurnalistų reakciją. Jie visi tyli. Na, ne visai tyli. Yra tokių, kurie mušasi į krūtinę, teigdami, kad jie tai vokelių negaudavo. Bet nepasako, ar žinojo apie Marijų. Apie tuos kitus, kurie dirba pagal verslo liudijimus ar kaip vertėjai. Šlykštu todėl, kad jų ten yra dešimtys, o skaičiuojant visą balsas.lt ir Epasas.lt grupę – tikriausiai šimtai.

Tyli ir T.Čyvas, kuris tiek daug ir taip gražiai rašė apie D.Budrevičienę. Tomai, gal tark žodį ir apie Marijų? Tokį pat gražų ir užjaučiantį, pilietišką ir drąsų. O gal ir apie save turi ką pasakyti? Nebijok, viskas bus gerai.

Šlykšti buvo ir pradinė VMI reakcija: tipo, mes visada reaguojame ir visada tikriname. Vėliau, tiesa, pasitaisė, ir pranešė, kad Marijaus informaciją tikrins. Kada pradės? Po savaitės, dviejų. Lauks antro turo rezultatų?

Galėčiau ir dar vardinti, bet jau pradeda pykinti…

Prirašykite patys, ką pamiršau.

Aš baigsiu taip: man Marijaus veiksmas yra pilietiška judošiška pozicija.

Atsiprašau, Marijau.

2012 10 19

Artūro Račo tinklaraštis

>>>>> grįžti į pradžią

Advertisements